Paauglystė pt.2

And I can't wait for the Woodstock New Year party with the best party people ever. I'm teenager in my heart again. :]

Random

Keisčiausi metai ever. Dar keistesnė jųjų pabaiga. Ir protu sunkiai suvokiami sąryšiai. Pamąsčiau, kad gal reikėjo studijuoti psichologiją, kad galėčiau geriau suprasti žmones. Nes kartais atrodo, kad dėl savo supratimo klystu arba tai palikta žymė pastarųjų metų. Šiuo metu mano smegeninėj sukasi svarstymai, kurie net nepriklauso mano amžiaus žmonėms.

Heh.. Pagaliau paaiškėjo tiksli kelionės į Olandiją data. Jau planuoju, ką reiks pamatyti ir kur nuvykti. Can't wait for it.

Vakar įsigijau psichodelinį man labai per didelį džemperį ir jau įsivaizduoju kaip barake gąsdinsiu blokiokes. Dar trūksta treningiuko su trim ,,pulfokėm'' iki visiško trumpo jungimosi smegenyse.

Spiritual

Kol žmonės kariasi dėl nenupirktų dovanų, svajoju apie sniegą, dauug lempučių ir jaukius vakarus namuose. Ir galbūt pasirodys keista, tačiau prieš Kalėdas visada pasižiūriu Burtono filmą Sveeny Todd: The Deamon Barbey Of Fleet Street. Tai dalis mano Kalėdų konsepcijos.
Visiems linksmų švenčių! *<]:)

Society truth

Pasauliui reikia naglų, mokančių drąskyti akis personų.
Tačiau tą patį pasaulį pakeičia asmenybės, nenorinčios taikstytis su esamomis sąlygomis. Tokiu būdu šiandien turim elektros lemputę, skalbimo mašinas, mobiliuosius telefonus ir visokį kitokį šlamštą, be kurio nebeįsivaizduojama kasdienybė.

Zoori liepsnojančiam mieste

Ant stiklo lenktyniauja vėlyvo rudens lašai. Vienas veja kitą, du iš jų susilieja, įgauna pagreitį ir pirmi pasiekia finišą.
Nuo drėgno asfalto atsispindi žibančios mašinų akys. Tolumoje - liepsnojančios miesto šviesos. Nuovargis merkia akis...
Ar iš tikrųjų yra likimas? Ar mūsų pačių mintys galų gale tampa materija?
Sužadinus atomą vyksta grandininė termoblanduolinė reakcija, E lygu m kart c kvadratu.... Bang! Ir kas tada? Mirtis ar tai naujas gyvenimas? Ir kur tada save atrasti? Kaip suiprasti save?


,,Zoori, zoori'', šnabžda Garšva.
Kur yra zoori? Kas yra zoori? Kodėl zoori yra? Aš pamečiau zoori. Padėkite man jį surasti! Gal jis išskrido?''

Pikti liežuviai plaka

Iš pykčio, pavydo, neturėjimo, ką veikt, ar neturėjimo daugiau pokalbių temų kyla apkalbos?

Įsivaizduojam kelias žmonių grupes, esančius skirtinguose patalpos kampuose, o pats bandai būti taktiškas ir prieiti tai prie vienos, tai prie kitos grupelės. Taip bevaikštant skirtingoj grupelėj išgirstum kalbant apie priešingoj pusėj ar greta esančią grupelę. Gali būt toks jausmas, kad tik vaikščiojantysis lieka nepaminėtas, bet galim kirst, kad jam tenka gal net dvigubai.
Širšių lizdas. Nemėgstu šitų scenų. O tai kasdienybė...

Pagerbtieji tarp moterų

Studijuojant bobiškoj draugijoj galiu tik užjausti tuos kelioliką nykstančios rūšies atstovų, kurie turi visas mus, bobas, pakęsti. Taip, būtent ,,bobas''. Ne merginas, ne moteris ar kaip nors panašiai.
Tos bobos, kurios amžinai nesustodamos šneka, dalijasi maisto gaminimo patirtimi, rankdarbių idėjom ir reikalauja vyriško dėmesio tikriausiai išsekina ir taip prastai besimaitinančius, be mamų gyvenančius studentus. Matau, kaip kartais nuo tokių kalbų tinka vienintelė skaipo šypsenėlė (facepalm).
Galbūt tai dar pakenčiama, tačiau, jei būdamas vyriškiu neturi tokio pačio drauguo tik jum suprantamiems paspangimams ir alui... Uh, brolyti...
Kyla klausimas kas geriau : studijuoti vyrams vyriškoj kompanijoj (kaip tuo gali pasidžiaugti fizikai) ar būti pagerbtu tarp moterų biomedicinos studijų srity?

Įrašas be esmės. Pajautimai.

Rūkuota, ūkanota, geltona spalio naktis, kaip ir priklauso tokioms prieš-vėliniėms nuotaikoms. Degantys šiaudų dvarai ir planas padegti  dar vieną, jau savo, šiaudų kitką. Naikinimo instinktai reikalauja daugiau veiksmo, tačiau nenorint įžeisti žmonių religinių jausmų pasitraukiam į užkulisius.
Po dienos muzikoje išsekimas ima viršų. Mėgaujuosi naktiniais vaizdais pro automobilio langą - galėčiau važinėt ir važinėt,  kai kas taip vežioja. Kartą per metus būna TAIP gražu. Kartą per metus šimtamečiai seneliukai išsivaro savo šimtametes mašinas ir traukia uždegti žvaklių artimiesiems. Kartą per metus eilės prie kapų - ,,jak gotyčno'', pasakytų geriausia draugė.
Prieš nueinant miegoti dar būtina aplankyti ,,susimąsčiusį, tamsų Nevėžį'' ir pastovėti tilto viduryje. Juodas beveik stovintis vanduo su geltonom lapų dėmėm. Ant upės kranto - senosios miesto kapinės, po kurias darželio auklėtoja vesdavo ekskursijas. ,,Čia palaidotas knygnešys. Čia karių kapai. O čia, vaikučiai, palaidota mokytoja, kuri mirė gimdydama.'' Rūkas.
We were freak kids. ,,Jak gotyčno''

Geriausia Kaune - bilietas į Vilnių

Pačios nuostabiausios kelionės traukiniu Kaunas - Vilnius. Didelio masyvaus traukinio dundėjimas, perono nepersaldinta romantika, o kelionės tikslas daug žadantis.
Iš Kauno išlydintis Šančių ,,grožis'', mažos patręšusios bakūžės, vadinamos sodais, pramonės rajono pilkas spindesys, o finalui - didelis didelis laukas. Liepsnojantis dangus ir medžių lapai, to karščio išdegintos žolės. Į visą kompoziciją dar keletas paukčių ir štai - kone Čiurlionio paveikslas.
Palei bėgius maži žmogeliai besivedantys  dviračius ar neaišku ko vaikštinėjantys. Tokie kaip ir pačiai tenka. Įdomu, ką tada galvoja mašinistai, kai eilinį sykį toj pačioj vietoj mato žmogų, kur jo neturėtų būti. Pasveikina garsiniu signalu, leisdami likti labai susirekšminus.
Vienas privalumas studijuojant Kaune, kad sostinė  išliko siektina ir šiek tiek paslaptinga. Mažos senamiesčio gatvelės, niekada nelankyti kiemai, visa galybė barų - kiekvienam pagal skonį ir poreikius - niekada nemieganti atmosfera su trupučiu kultūros prieskonio. Miestas toks, kaip ir tas geležinis Canis lupus - žibančiom akim, kaukiantis ir senas. Tik kad tokio nenorėtum savo kieme sutikt.

Visai smagu taip poetizuoti ir tikėti, kad yra tikrai puikių, neištyrinėtų miestų visai pašonėj. Ir nepaisant visko, pusantros paros Wilno buvo labai naše.

Dinozaurai

Sunkiosios muzikos koncerte savo gimtinėj jaučiuosi kaip dinozauras. Koks nors pterodaktilis. Ilgais palto skvernais sklendžiu virš  galvų - aplink publika, kuri mums pradėjus klausyti teisingos muzikos ir lankytis konertuose dar nežinojo, kas yra rokas. Ką jau kalbėti apie sunkesnius variantus.
Besišlaistantys gatavi vaikai, pasiruošę sudrebinti pasaulį savo išskirtiniais sugebėjimais nusigerti ir nepaklusti visuomenės normoms.
Mano kartos ,,neformalija'' augo ir vystėsi  ,,Linelio koncuose'', muzikos ir dailės mokyklose, besidalindami diskais su būtina paragauti muzika. Deja, o gal ir laimei, nebuvau toj grupėj alkoholio chebrantų.  Supratimo, kaip atrodyti mokėmės vieni iš kitų, iš dievaičių ant scenos. Užaugom aplinkoj, kuri leido suprasti, kad visuomenė nenori matyti ir nesupranta kitaip atrodančių. Buvom užgrūdinti ,,draugiškų'' pokalbių su sportiškais ,,draugais'' ir (kitaip nei užaugę Vilniuj) žinom, kad, jei nenori problemų, tai ir nelįsk į akis. Ši patirtis praverčia ir dabar.
Įdomu, ką dabar galvoja tie vaikai, kaip jie priima informaciją ir mokosi. Iš ko jie mokosi? Kas dabar yra ,,kieta''? Suverstas bambalis prasto alaus sau į skrandį? Kažkokie filmų suaugusiems imitavimai? Atsakykit, jaunimas.

.

Niekada nebuvau didelė Doors'ų gerbėja... Iki vakar. Atėjo jie pas mane patys.

For the music is your special friend
Dance on fire as it intends
Music is your only friend
Until the end

And by the way... Antra repeticija = pirmas koncertas made my week.

Zepai, vinilas ir Dali

Pastaruoju metu galvoje keistos mintys ir idėjos, dar keistesni sapnai. Galbūt dėl to, kad 90 proc. mp3 grotuvo atminties užima Led Zeppelin ir antroj vietoj Pink Floyd kūryba. I'm stuck in 60's.
Sukasi idėjos apie kokią nors senos muzikos komuną ar bent megėjų klubą, kur galėtume klausyti vinilo plokštelių, vartoti kam ko pagal poreikius ir degint smilkalus. Prieš porą savaitčių klausiausi Queen vinilo - geriau tik gyvas koncertas. Dar tas jaukus traškesys...
O sapne pas mane ateina Salvadoro Dali ir ant menties nupiešia savo žymųjį dramblį su keturiais kojų sąnariais iš The tehmptation of St. Antony. Aplinkui sukiojasi trys juodos katės. Gal tai ženklas?

Tik Žemaitės realizmas

Ir ateina toks laikas, kai mažos mergaitės tampa suaugusiomis. Ir ateina toks laikas, kai nebelieka pasakų. Tik Žemaitės realizmas.
Ir įninka mergaitės į kavą, pajuodusiom akim vaikšto po kambarius ir jų akys žiba nakty kaip kačių.
Ryte, visai dienai nupiešiami veidai, užsidedamas darbinis oficialusis veidas - Įvaizdis yra viskas, kaip pasakytų kolega. O viduje... Kaip dainavo Led Zeppelin : ,,Oh, let the sun beat down upon my face, starrs to fill my dream''.
Ir aplinkui nieko rimtesnio, negu lėkšti pletkai, gyvenami kitų gyvenimai - savas daržas.

Carpe diem

Šiuo metu mėgautis akimirka labiausiai sutrukdo alma mater (nors gal taip ir nederėtų sakyti padoriam, apie ateitį mąstančiam studentui).
Bet ir ten būna linksma, kai galima be perstojo juoktis.

Sick person stuff

Pasaulinė Sveikatos Organizacija turėtų užregistruoti dar vieną labai greitai plintančią ligą.

Ligos pavadinimas :
Muzika

Epidemiologija :
Viena ar kita jos forma ja perserga beveik kiekvienas.

Etiologija :
Liga plinta kontaktiniu būdu, gali pasireikšti jos simptomai, pereinantys į sunkesnes formas, bendraujant su šia liga sergančiaisiais.

Patogenezė:
Labiausiai paveikiama klausos organų sistema, gali būti veikiama psichika ir asmenybė. Dažniausiai užsikrečiama jauname amžiuje, tačiau amžiaus limito nėra.
Ligos gydymas įmanomas, bet labai sunkus ir kartais pareikalaujantis gyvybės.

Šia liga susirgau 8-erių. Bėgant laikui buvo viena poros metų remisija, tačiau per porą valandų liga vėl pasireiškė ūmia forma. Tuo metu nesupratau, kaip galėjau tiek ilgai išgyventi remisijos būsenoj!
Šiuo metu nebegaliu be dozės muzikos - kasdieną pluoštas natų.
Tikiuosi, alma mater tam nebesutrukdys..

Tokiomis naktimis kaip ši...

..., kai namai kvepia kątik iškepta duona ir šalia murkia pūkuotas katinas, norisi klausyti tik Šopeno noktiurnų.

Praktinė Muzika

Kaip gera žinoti, kad MUZIKA grįžta į kasdieninį gyvenimo ritmą. Beveik pora metų be jokios rimtesnės muzikinės veiklos ir prarasti įgūdžiai neramina dėl nujos pradžios, tačiau tas nepaprastas jausmas grojant nugali viską.

The #161 Rule of a lady

Atmintis ir kvapai

Yra tokie kvapai, kuriuos užuodus bet kokiu metu iškyla vaizdiniai ir asociacijos.

• Deginamų lapų ir sausos žolės, obuolių pyragas - ruduo;
• Ilgiau pastovėjusios baltos mišrainės kvapas bet kur patalpoj - balius;
• Šlapios žemės gabalų, kuriuos galima atlaužti kaip chalvą - bulviakasis;
• Kaikurių kvepalų aromatai - kaikurie atitinkami žmonės;
• Pieno, naminės duonos ir obuolių kvapas - vienkiemis Lietuvos šiaurėj;
• Cinamono smilkalai - barakas;
• Tikros bandelės su cinamonu - vidurinė mokykla;
• Snikersas su kava -gimnazija...

Kas įstabiausia, pagalvojus apie tuos pačius asociacinius dalykus net sirgdamas didele sloga gali užuosti tuos kvapus.

Prisiminiau Remarką ir jo karo vaizdo aprašymą. Tas toks mirties kvapas (kraujo ir žemės) pastaruoju metu pasijaučia. Ypač kai panelė G mojuoja savo darbo įrankiu ir grasina dar keliais trofėjais per savaitę iš mano aplinkos.

Students of macabre

IIIIr mokslo metai prasideda. Pirmi laborai ir pirmi tų laborų klastojimai. Pirmas grįžimas namo su chemikaų smarve rūbuose.
Na, bent jau šiandien buvom laimingi gamindami miltelius. Susitarėm, kad tai kokainas ir mes užkalam didelius pinigus. Viena kolegė maišė geltonai oranžinius miltelius, mūsų tituluotus kalio cianido vardu, ir už tai gavo mūsų ,,respektą''.

...Nes rytojus niekada neateina

Kaip nebūtų keista, nei vieno metų laiko negaila taip, kaip vasaros. Nors ruduo gali būti visai žavingas ne vien rytmetiniais rūkais ar spalvotais lapais. Bet vis dėl to...
Šiuo metu negaliu patikėti, tad jau po valandos bus rugsėjo pirmoji ir prasidės studijos. Galim džiaugtis ir liūdėti tuo pačiu metu, kad beveik pusė studijų jau įveikta. Tiek džiaugsmas, tiek liūdesys dėl tos pačios priežasties - artėjančios pabaigos, o tai, kaip visi suaugę sako, ,,geriausių dienų metas''. Dabar taip gal ir neatrodo, tačiau po to, panašu, kad stos štilis : nebesutiksiu tiek daug naujų žmonių, nebevyks tiek daug veiksmo...
 Bet kol kas reikia stengtis gyventi šiandien, nes rytojus niekada neateina. :]

Kur sutartinės pina pasaulius

Mąstau ir negaliu sugalvoti daugiau Būtiniausių reginių sąrašo punktų nei vienas - MJR. Po savaitgalio užkalbėjimų, burtų, dūmų, jačiuosi geriau nei puikiai. Būgnų dundesys pakrovė širdies judesiams energijos mažiausiai metams. Nepakartojamų auksinių paskaitų mintys vis dar rangosi tarp smegenų vingių, ieškodamos vietos nusėsti ir pereiti į jų materializavimo stadiją, tolimesnius apmąstymus. Išmoktas naujas amatas traukia pirštus - jau žinau, ką veikskiu norėdama atjungti smegenis nuo knygų. Gimė idėja pagaliau išsivirti naminio muilo su žolelėm, kurios savo kvapu jau pripildė visus namus. Meditacija pasileidžiant muzikos garsų tėkmėn - dalykas nepakeičiamas niekuom.

Ir tikrai, pasaulis yra žymiai daugiau, nei sugebi suvokti savo menku proteliu. O ir ne vien protelio čia reikia. Pajautimas, įsiklausimas į save, medžius, ugnį, vandenį, paukščio skrydį...
Geriausia vasaros pabaiga, kokia tik gali būti. O šiandien rudens pasveikinimui - obuolių pyragas.

Svajonė ar realybė (panašiai kaip tiesa drąsa)

Liedama penktą prakaitą prie viryklės stengiantis išgauti kokį nors naują skonį iš baigiančios atsibost vištienos file fonui įsijungiau filmų klasiką - Gantelmen Prefer Blondes su Merlin Monro. Žymiai smagiau maišant maistą pakraipyti klubus, nei žiūrėti pro langą į belapius kaštonus (o dar juk vasara nesibaigė).
Merlin, ak, tobula moteris. Jau vien jos talija traukia žvilgsnį, ką kalbėti apie raudonas lūpas ir tuos šviesius plaukus. Taip svaigstant dėl tobulumo atsiranda noras artėti link tos ,,tobulybės''. Tik klausimas, kiek reali moteris prie viryklės gali tapti tokia ikona kaip MM. Tikriausiai dažnas vyras pasvajoja apie aktores, dainininkes ar porno filmų veikėjas. O grįžęs į realybę pamato tą patį atsibodusį, piktą, pavargusį veidą. Tada internete atsiranda straipsnis su stebinančių naujų plastinių operacijų statistikomis. Ir kiek verta to siekti, nepamirštant ir savo pomėgių, silpnybių, to, kas reiškia ,,aš'' - žmogus, dukra, sesuo, asmenybė, moteris?

 Bandyti gyventi kaip svajonė ar realybė? Šiuo klausimu norisi padiskutuoti ir tikiuosi, atsiras tie žmonės, kurie atsiranda reikiamu metu ir reikiamoj vietoj. Nes galų gale jie atsiranda. Tik būtų malonu su kava, gera muzika ir vėjo atneštu kažkur smilkstančios cigaretės kvapu.

Faking kartų kaita

Atrodo, kas gali būti geriau už gimtą Lietuvos provinciją, kur kiekviena kertelė sava - su ypatinga istorija ir prisiminimu. Tačiau vienas dalykas grįžus ypatingai glumina... Paaugliai. Jie visur. Jie maištauja, prašo nupirkti cigarečių, spokso, eina į madingas vietas kiekvienam pagal pomėgius.

 Ir  tik vienas kitas savas veidas. O ir tas retas arba sutartas iš anksto. Tada nori - nenori pasijunti seniena. Galva praplauta universitete ir kasdienių realybės pamokų. Niurzgi tada kaip tai daro seni žmonės - nepatenkinti iš scenarijaus ,,Mūsų laikais buvo geriau''. Ir liūdna kai tai supranti savo asmenine smegenų žieve. Juk negalėjai pagalvoti, kad užtenks tik poros metų iki tokio senienos nusigyventi.

Life - it happens (shit too)

Artėjant kiekvienai naujai pradžiai ar pabaigai pradedu galvoti, kaip čia dabar bus. Kuo tapsiu po to, kuo buvau iki šiol, kas pasikeitė. Čia kaip Naujieji metai. Dauguma duoda sau pažadus, pasirašo sąrašą darbų, padarytinų iki kažkokios nustatytos datos. Naujieji - tai proga buti geresniam, nebe tokiu.

Šįmet, prieš naujus mokslo metus galvoju : Damn, jau trečias kursas. Po šių metų laidos atestatų teikimo užplūdo ir artėjančio galo nuotaikos. O kas tada? Kuo mes tapsim? Kur dėsimės ir kuo dirbsim? Pakalbėjus su mąstančiais, baigusiais mokslus prieš keletą metų šiek tiek liūdna. Tiesa ta, kad čia netapti ,,white trash'' yra ganėtinai sudėtinga. Lietuvis nemėgsta, kai kam nors sekasi už jį geriau, jis niekina tuos, kurie uždirba didesnį pinigą, jis reiškia nepasitenkinimą valdžia ir viskuo aplinkui pats sėdėdamas su alaus bambaliu prie teliko. Taip, lietuvis apie save yra labai geros nuomonės ir nei vienas nepagalvoja, kad dėl nesėkmių yra kaltas pats : nesimokė, neįstojo į paklausią darbo rinkoj studijų programą, šiek tiek tingėjo, o negalvoti buvo lengviau.

Tai, ką pati pasiringau, atrodo ganėtinai neblogai. Tačiau Lietuvos vaistų pramonėj reikalingi vos trys farmacininkai. Taip tvirtino patys verslininkai. Kelias į vaistines dažniausiu atveju visada atviras. Senasis personalas sensta, artėjanti pencija skubina  priimti jaunus žmones. Skamba tikrai optimistiškai. Tiesa ta, kad kuo toliau nuo Kauno dirbi, tuo geriau gali uždirbti. Tarkim, Akmenė : padoraus buto nuo 50 Lt per mėnesį, komunaliniai mokesčiai, pragyvenimas nebrangus, visur gali nueiti pėsčias, o alga už tą patį darbą Kaune didesnė kone pusantro karto. Norintiems didesnių iššūkių, patys didieji verslininkai siūlo burti savo nedraminčius, galvojančius žmones ir kurti mažas įmones, po to jungtis į didesnius darinius arba savo produktą parduoti rykliams ir iš to neblogai uždirbti. Galima imti pavyzdį iš Aukštaitijos bravorų. Žmonės gaminantys alų susijungė į vieną didesnę sąjungą ir visi kartu moka mokesčius, kas labiau apsimoka, nei būti vienam kariui lauke ir mokėti tiek pat, kiek ir banginis Švyturys-Utenos alus.

Tai gi, šitie mokslo metai yra, mano galva, paskutiniai, kuomet galiu apsispręsti, ko noriu iš gyvenimo. Kur link ir kaip eiti, ko išmokti, o ką išgyvendinti iš savo tamsių minties kolidorių. Stebina tai, kad mintys krypsta naujomis kryptimis, senos svajonės įgauna naujas, realesnes gyvenimui formas. Juokingai ir tikrai geek'iškai galiu teigti, kad kelyje sutinkami žmonės, jų mintys ir asmenybės veikia kaip Brauno judėjimas (pokalbio metu iš šios išvados juokėmės keletą minučių). Vieni veikia daugiau, kiti mažiau, o galų gale tampam tuo, kas esam šiandien. Todėl smagu sutikti žmones su galva ant pečių, su kuriais galima kažką kurti, nesvarbu ar tai mokslo naujovė ar verslas. Jei tokių daugiau mūsų suluošintoj sovietmečio žemelėj, bus įmanoma išauginti kažką naujo ir reikalingo ne vien mano kiemui.

Just can't take it out of my mind

Įsivaizduoju tamsų rudens vakarą. Lietus už lango, geltoni lapai parkuose.. O šitas šmotas skamba šiltuose namuose, kur mes geriam čiobrelių arbatą su medumi.

Mmmm... Nuostabus šiltas vasaros vakaras, kava su viskiu (ar viskis su kava) ir ilgi pokalbiai apie viską : nuo batų iki pasaulinio ginklavimosi ar fantastinių knygų tapsmo realybe. Pasiilgstu tokių vakarų, tokių žmonių ir to sielų bendravimo. Ir nesvarbu, kad nematai žmonių po pusmetį ar net metus, bet atrandi temų be sienų. Žmonės su ryškia proto linija delne.
Tik gaila, kad tokie veidai dar neatsiskleidė, palyginti, naujoje gyvenimo vietoje. Ir to, deja, labai trūksta...
Mano mėgiamiausias gyvenimo dėsnis - sutikti Tuos žmones ir Tuo metu, kai to tikrai reikia. Kažkada jis įvyks ir Kaune. Tikiu.

Pasaulis tikriausiai kraustosi iš proto..!

Pasaulis tikriausiai kraustosi iš proto! Į kurią pusę pažvelgsi - kataklizmai ir nelaimės. Ir viskas per vieną savaitę, kuri, rodos, niekuo ne kitokia : nei penktadienis 13, nei 2013, nei 13 mėnuo ar dar kas panašaus, jei tikėsime skaičių magija.
Svaitės pražiai - Austriškas štrudelis. Skaudi Lietuvai tema - sausio 13-osios žudynės ir pirmuoju smuiku ten grojęs žimusis ponas G. Bet kuriam dar mąstančiam piliečiui, ypač daugiau gyvenimo mačiusiems žmonėms tai išdavystė. Lietuvos vardo sumenkinimas ir krauju sulaistytų švantų žemių išniekinimas. Iš kitos pusės - austrams juk reikia kažkuo šildytis žiemą. Vienas skambutis iš Kremliaus tiesiogine linija ir išvados nenuginčijamai tokios, kokias ir turime. Taip, ten, Rasijos sostinėj sėdi keletas vyrukų, vienu pirštu valdančių daugelio šalių likimus. Ir nebandyk jiems stoti skersai kelio.
Kitą rytą - Šiaulių mėsinė. Nesuprantama protu ir jokiais būdais nepateisinama egzekucija sujudino tuos, kam dar nepakako vakarykščių staigmenų. XXI - ojo amžiaus technologijų ir draugų kooperacijos dėka atkasėm vienos žudikės nuotraukų galeriją deviatART puslapyje. Įspūdžiai : negi jai jau 18? kur jos smegenys? Visos jos nuotraukos, įskaitant gyvūnų ir gamtos, pavadintos tokiais pavadinimais kaip : bloody day, got nowhere to run, murder and etc. Autoportretuose dažniau galima išvysi mergaitę Ievos kostiumu, nei realiais drabužiais. Sako, neteisk ir nebūsi teisiamas. Po to kyla mintys, jei kada sugalvosi turėti savo vaikų, kaip juos auklėti ir kaip su jais tinkamai bendrauti? Išvados : reikia patiems ir kartu su aplink esančiais keisti galvojimą apie psichologus, psichiatrus. Pamišėliško bėgimo ir protų, pagrobtų interneto, metu reiktų sustoti ne tik prisidegus cigaretę ar su puodeliu kavos.
Tokios pačios išvados peršasi pažvelgus į įvykius Norvegijoje. Nors Norvegija jau pagarsėus degančiom bažnyčiom, vaikais su kalašnikovais mokyklose, tačiau toks scenarijus 500 metrų ilgio saloje prilygsta geriausiam siaubo filmui. Norvegai susitelkę ne tik šalies masto nelaimių metu, tačiau ir kasdienybėje. Žmonių sielos žaizdų išgydyti nepavyks dar ilgus dešimtmečius, o galbūt jos neužgis kol bus gyvų liudininkų ir jų artimųjų. Tačiau Osle sugadinti pastatai, tikiu, bus atstatyti ne ką lėčiau, nei Japonijoj po cunamio nutiesti keliai.
Nesinori būti blogio pranaše, tačiau tai toli gražu nekvepia šviesiu rytojumi. Jei nesusirūpinsim patys savimi, savo artimaisiais, jei toliau nebemokėsime bendrauti akis į akį, o vaikai nežinos, kad juoda višta kaime yra višta, o ne varna, galbūt iš tikrųjų ateis ilgai laukta ir daug kartų atidėliota pasaulio pabaiga. Tik šįkart ,,pasibaigs'' ne fizinis, o dvasinis mūsų pasaulis, kurį šiuo metu puoselėja vienas kitas entuziastas.

 O per televiziją toliau rodo nuogas moterų krūtis ir žurnalai rašo, kaip tapti liūtu lovoje...

Nepažįstamasis ,,aš''

Kiek daug žmoguje tamsių jo sielos užkaborių. Tolimiausiuose kampeliuose nugrūsti mažasis ,,aš'' ir iš vaikystės atėję patyrimai, vyresnio amžiaus patirtis... Saulės apšviesti plotai atrodo aiškūs ne tik sau, bet ir kitiems, tačiau už akmens - šešėlis. Jo nematai apakintas saulės šviesos. Tada ateina dėdė Froidas ir atsineša su savimi parasolį. Tada, brolyčiai, laikykitės... Apsvaigsti pats nuo savęs, ir sunku suprasti, kaip dar taip gali  savęs nepažinti. Kaiko nenori pripažinti net protingiausiam žmogui - sau. O jei kartais sugalvotum prasišluoti šešėliotus akmenis, kiek laiko turi praeiti, kol susivoki, kuo kurio kraštelio geriau pradėti.
Prisiminus mylimą Tomo Harriso seriją apie Hanibalą Lekterį ir jo šviesius atminties rūmus su tukstančiais salių, kurias pasts Lekteris pasistatė ir prižiūri, norisi tokių ir savo galvoje. Didelių ir tvarkingų.

Your job is to craft my doom, so I am not sure how well I should wish you. But I'm sure we'll have a lot of fun. Ta-ta, "H." 

Apie velnią ir akmenį 2011 iš mano varpinės

Taip, po keturių dienų pilnų įspūdžių pramiegojau pusę paros, atgaivinau skrandį, kepenis ir plaučius.

Ketvirtadienis
Neypreastai ankstyvas rytas (net 8.00) skamba mano žadintuvas, o aš jį net gi išgirstu. Tikriausiai jau pasąmonėje jau ir visas organizmas nusiteikęs ,,Oh, lets have some fun, body cells''. 
Rytas tvarkantis namus, kraunant paskutinius daiktus ir laukimas, kada grįš išrinktasis ir patrauksime į kelią. Kelias, deja, nusidriekė iš Kauno per Vilnių į Anykščius. Vilnius be navigacijos tikras iššūkis čia negyvenančiam piliečiui. Nors turėjom atsispausdinę maršrutą ir net pažymėję jį geltonu markeriu, mieste nuklydom į šalį apie 40 kilometrų. Vilniuj trūksta apsisukimų. Jei ne ten pasuki, tai ir važiuoji 10 km, kol galų gale randi landą ir tada 10 km atgal. Vilniuj trūksta kelio ženklų. Sostinė, vadinas... Važiuoji gatve ir negali sužinoti, kokia tai gatvė iki kol pasieki diiidelę sankryžą.
Galų gale, pasiekėm tašką B. Susitvarkėm popierinius reikalus, vietinėj iki nusipirkom maisto, skystos duonos ir įšsiveržėm link taško C. Tikra laimė turėti rezidenciją Anykščiuose. Kitavertus, gyventi palapinėj, kaip pernai, smagu. Visu pajėgumu įsilieji į festivalio dvasią, susipažįsti su didesniu būriu žmonių.

Ketvirtadienio trys  grupės buvo tikrai geras apšilimas. Tik buvo juokinga, kad Peklos vokalistas per ,,sound čeką'' į sceną užlipo kaip kątik atėjęs iš kokio garažo ar atsikėlęs nuo krėslo priešais televizorių. Tačiau pirmas įspūdis apgavo ir atlikėjas apsirėdė tinkamesniais (nei treningiukai) tokiam festivaliui rūbais. Labiausiai išsitaškėm per Stifer'ius. Pradžioj dar stovėjom išsiskleidę skėtį, tačiau išgirdus Billy Idol koverį visi skėčiai lėkė šalin. Ir buvo tikras Rebel Yell.... Hell yeah. Nuo tada kaklą skaudėjo visą likusį festivalio laiką. ...Ir net dabar. :D

Penktadienis
Dieną pradėjom nuo MasterClass paskaitos būgnų klausimais. Mintyse kartojau, kad brolis gali tik nusigraužt ranką, kad nevažiavo. Jam šita dalis būtų buvus pats tas.

Nustebino jaunieji Paralytic. Tokie jaunieji, ir taip pjausto...
Nesuprantama, kas pasidarė su garsistais, bet įgarsinimas viską apibendrinus buvo klaikus. Obtest labai laukėm, tačiau nėra blogiau, kai klausydamas gyvos muzikos mintyse kartoji, kad įrašų garso kokybė daug gersnė. Susperia buvo gerai. Nors nepropaguoju trašystų muzikos, tačiau išsitaškėm kaip reikalas. Labai nudžiugino Pergalė. Nebuvau jų klausius prieš tai, bet dabar noriu jų diskografijos savo skaičiavimo mašinoj Dell.

Po linksmybių laukė atsipalaidavimas ant puikiųjų pušku pušku foteliukų. Mum tikrai pasisekė, kad juos dar gavom ir galėjom prabangiai stebėti Pupkevičiūtės ,,Trys dienos''. Tikrasis lietuviškas pogrindis ir girtos Dissimulation filosofijos, kurios ne tik kad stebino įžvalgumu, bet ir iškėlė idėją suvartot tiek Medžiotojų vynelio, kad atsivertų tokios pačios čakros.

Šeštadienis
Dienos pradžią nutvieskė geras Decadence paliktas įspūdis. Galiu pripažinti, kad išsižiojus vėpsojau į vokalistę ir jos plaukus. Nuostabu! Jau vien kad TOKIA moteris ant scenos ir dainuoja TOKIĄ muziką stebina. Blaivesni vaikinai turėjo lydytis...

SoulStealer buvo klaiku. Klaikiau nei klaiku. Turėjom versiją, kad tyčia grupė buvo įgarsinta blogai, iš pavydo ar kažko pan. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad jie atsivežė savo garsistą. Kad garsistas toks netikęs nebuvo galima tikėtis... Prie scenos išvis nebuvo galima išbūti, nes nešė galvą velniop. Ant kalno jau buvo kažkas panašaus.
Po pietų pertraukos grįžom į teritoriją ir pataikėm į cirką. Negalėjau net žiūrėti kaip išsidirbinėja Muscat merginos. Tikrai ne vieta ir ne laikas buvo tam. Baisu. Iš to baisumo po to susipykau su išrinktuoju, katras norėjo, kaip vėliau paaiškėjo, tik ššiek tiek jų paklausyti. Dėl to dabar graužia sąžinė... Ir galvoje sukasi tik kaip sutramdyti ir pakeisti savo greit užsiliepsnojančią ir pavydulingą asmenybę... Tikiuosi, man payks. (Lyrinis nukrypimas... )
Tą vakarą ir aš mačiau spėjusį pagarsėti Ondskapt pasirodymą... Mesos, kraujas ir corps paint veidai dar nieko nereiškė, kai sulaukėme garsiojo nuogojo žmogaus. Stovėjom atvėpusiais žandikauliais, kai nuogalius patraukė ranką, ir nežinojom, kaip reaguoti. Po to su vienu fotografu svarstėm, kad čia tikriausiai paskutinis Velnio akmuo Anukščiuose. Jau ir pernai Mayhem sukėlė nemažai šurmulio, o dabar toks ekstremalus pasirodymas... Tačiau lieka tikėtis geriausio...

Sekmadienio įspūdžių neaptarinėsiu, nes jų iš festivalio tiesiog nėra. Daiktų pakavimas, karšta saulė ir kelionė į  gimtąjį miestą, kuriame nebūta jau pora savaičių.
Reziume : tikrai verta visus metus trinti universiteto kėdes ir suolus, kad po to būtų galima taip atsipalaiduoti ir atsiriboti nuo bet kokios vimdančios pop kultūros. Pabūti savimi, pabendrauti, susipažinti ir po to patirti neatsiejamą kaklo sausmą...
Vis gi pilnatis veikia žmones ir tai galima buvo pajusti festivalio metu. Žmonės kažkokie piktesni, aršesni ir konfliktiškesni. Eilė prie medicinos punkto, greitosios pagalbos mašina nenudžiugino.

Kad ir kaip būtų džiugu matyti jaunąją sunkiosios muzikos klausytojų kartą, tačiau gal geriau tam savaitgaliui vaikus palikti senelių globai, o patiems be rūpesčių linksmintis. O maždaug 7 mėnesio nėščiųjų buvimas nepateisinamas... Susimąsčiau ir pati, kaip elgčiausi jų atveju. Vis gi, kad ir kaip būtų smagu, likčiau ramioje vietoje, nes vaisiui tiek žemų dažnių ir garso ne į gerą. Dar tik besivystančią gyvybę tai gal net ir traumuotų...

P.S. JAUSMAI!

P.P.S. Argh :]