Ketvirtadienis
Neypreastai ankstyvas rytas (net 8.00) skamba mano žadintuvas, o aš jį net gi išgirstu. Tikriausiai jau pasąmonėje jau ir visas organizmas nusiteikęs ,,Oh, lets have some fun, body cells''.
Rytas tvarkantis namus, kraunant paskutinius daiktus ir laukimas, kada grįš išrinktasis ir patrauksime į kelią. Kelias, deja, nusidriekė iš Kauno per Vilnių į Anykščius. Vilnius be navigacijos tikras iššūkis čia negyvenančiam piliečiui. Nors turėjom atsispausdinę maršrutą ir net pažymėję jį geltonu markeriu, mieste nuklydom į šalį apie 40 kilometrų. Vilniuj trūksta apsisukimų. Jei ne ten pasuki, tai ir važiuoji 10 km, kol galų gale randi landą ir tada 10 km atgal. Vilniuj trūksta kelio ženklų. Sostinė, vadinas... Važiuoji gatve ir negali sužinoti, kokia tai gatvė iki kol pasieki diiidelę sankryžą.
Galų gale, pasiekėm tašką B. Susitvarkėm popierinius reikalus, vietinėj iki nusipirkom maisto, skystos duonos ir įšsiveržėm link taško C. Tikra laimė turėti rezidenciją Anykščiuose. Kitavertus, gyventi palapinėj, kaip pernai, smagu. Visu pajėgumu įsilieji į festivalio dvasią, susipažįsti su didesniu būriu žmonių.
Ketvirtadienio trys grupės buvo tikrai geras apšilimas. Tik buvo juokinga, kad Peklos vokalistas per ,,sound čeką'' į sceną užlipo kaip kątik atėjęs iš kokio garažo ar atsikėlęs nuo krėslo priešais televizorių. Tačiau pirmas įspūdis apgavo ir atlikėjas apsirėdė tinkamesniais (nei treningiukai) tokiam festivaliui rūbais. Labiausiai išsitaškėm per Stifer'ius. Pradžioj dar stovėjom išsiskleidę skėtį, tačiau išgirdus Billy Idol koverį visi skėčiai lėkė šalin. Ir buvo tikras Rebel Yell.... Hell yeah. Nuo tada kaklą skaudėjo visą likusį festivalio laiką. ...Ir net dabar. :D
Penktadienis
Dieną pradėjom nuo MasterClass paskaitos būgnų klausimais. Mintyse kartojau, kad brolis gali tik nusigraužt ranką, kad nevažiavo. Jam šita dalis būtų buvus pats tas.
Nesuprantama, kas pasidarė su garsistais, bet įgarsinimas viską apibendrinus buvo klaikus. Obtest labai laukėm, tačiau nėra blogiau, kai klausydamas gyvos muzikos mintyse kartoji, kad įrašų garso kokybė daug gersnė. Susperia buvo gerai. Nors nepropaguoju trašystų muzikos, tačiau išsitaškėm kaip reikalas. Labai nudžiugino Pergalė. Nebuvau jų klausius prieš tai, bet dabar noriu jų diskografijos savo skaičiavimo mašinoj Dell.
Po linksmybių laukė atsipalaidavimas ant puikiųjų pušku pušku foteliukų. Mum tikrai pasisekė, kad juos dar gavom ir galėjom prabangiai stebėti Pupkevičiūtės ,,Trys dienos''. Tikrasis lietuviškas pogrindis ir girtos Dissimulation filosofijos, kurios ne tik kad stebino įžvalgumu, bet ir iškėlė idėją suvartot tiek Medžiotojų vynelio, kad atsivertų tokios pačios čakros.
Šeštadienis
Dienos pradžią nutvieskė geras Decadence paliktas įspūdis. Galiu pripažinti, kad išsižiojus vėpsojau į vokalistę ir jos plaukus. Nuostabu! Jau vien kad TOKIA moteris ant scenos ir dainuoja TOKIĄ muziką stebina. Blaivesni vaikinai turėjo lydytis...
SoulStealer buvo klaiku. Klaikiau nei klaiku. Turėjom versiją, kad tyčia grupė buvo įgarsinta blogai, iš pavydo ar kažko pan. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad jie atsivežė savo garsistą. Kad garsistas toks netikęs nebuvo galima tikėtis... Prie scenos išvis nebuvo galima išbūti, nes nešė galvą velniop. Ant kalno jau buvo kažkas panašaus.
Po pietų pertraukos grįžom į teritoriją ir pataikėm į cirką. Negalėjau net žiūrėti kaip išsidirbinėja Muscat merginos. Tikrai ne vieta ir ne laikas buvo tam. Baisu. Iš to baisumo po to susipykau su išrinktuoju, katras norėjo, kaip vėliau paaiškėjo, tik ššiek tiek jų paklausyti. Dėl to dabar graužia sąžinė... Ir galvoje sukasi tik kaip sutramdyti ir pakeisti savo greit užsiliepsnojančią ir pavydulingą asmenybę... Tikiuosi, man payks. (Lyrinis nukrypimas... )
Tą vakarą ir aš mačiau spėjusį pagarsėti Ondskapt pasirodymą... Mesos, kraujas ir corps paint veidai dar nieko nereiškė, kai sulaukėme garsiojo nuogojo žmogaus. Stovėjom atvėpusiais žandikauliais, kai nuogalius patraukė ranką, ir nežinojom, kaip reaguoti. Po to su vienu fotografu svarstėm, kad čia tikriausiai paskutinis Velnio akmuo Anukščiuose. Jau ir pernai Mayhem sukėlė nemažai šurmulio, o dabar toks ekstremalus pasirodymas... Tačiau lieka tikėtis geriausio...
Sekmadienio įspūdžių neaptarinėsiu, nes jų iš festivalio tiesiog nėra. Daiktų pakavimas, karšta saulė ir kelionė į gimtąjį miestą, kuriame nebūta jau pora savaičių.
Reziume : tikrai verta visus metus trinti universiteto kėdes ir suolus, kad po to būtų galima taip atsipalaiduoti ir atsiriboti nuo bet kokios vimdančios pop kultūros. Pabūti savimi, pabendrauti, susipažinti ir po to patirti neatsiejamą kaklo sausmą...
Vis gi pilnatis veikia žmones ir tai galima buvo pajusti festivalio metu. Žmonės kažkokie piktesni, aršesni ir konfliktiškesni. Eilė prie medicinos punkto, greitosios pagalbos mašina nenudžiugino.
Kad ir kaip būtų džiugu matyti jaunąją sunkiosios muzikos klausytojų kartą, tačiau gal geriau tam savaitgaliui vaikus palikti senelių globai, o patiems be rūpesčių linksmintis. O maždaug 7 mėnesio nėščiųjų buvimas nepateisinamas... Susimąsčiau ir pati, kaip elgčiausi jų atveju. Vis gi, kad ir kaip būtų smagu, likčiau ramioje vietoje, nes vaisiui tiek žemų dažnių ir garso ne į gerą. Dar tik besivystančią gyvybę tai gal net ir traumuotų...
P.S. JAUSMAI!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą