Kiek daug žmoguje tamsių jo sielos užkaborių. Tolimiausiuose kampeliuose nugrūsti mažasis ,,aš'' ir iš vaikystės atėję patyrimai, vyresnio amžiaus patirtis... Saulės apšviesti plotai atrodo aiškūs ne tik sau, bet ir kitiems, tačiau už akmens - šešėlis. Jo nematai apakintas saulės šviesos. Tada ateina dėdė Froidas ir atsineša su savimi parasolį. Tada, brolyčiai, laikykitės... Apsvaigsti pats nuo savęs, ir sunku suprasti, kaip dar taip gali savęs nepažinti. Kaiko nenori pripažinti net protingiausiam žmogui - sau. O jei kartais sugalvotum prasišluoti šešėliotus akmenis, kiek laiko turi praeiti, kol susivoki, kuo kurio kraštelio geriau pradėti.
Prisiminus mylimą Tomo Harriso seriją apie Hanibalą Lekterį ir jo šviesius atminties rūmus su tukstančiais salių, kurias pasts Lekteris pasistatė ir prižiūri, norisi tokių ir savo galvoje. Didelių ir tvarkingų.
Your job is to craft my doom, so I am not sure how well I should wish you. But I'm sure we'll have a lot of fun. Ta-ta, "H."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą