Interneto puslapio peržiūrų skaičius

2011 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis

...Nes rytojus niekada neateina

Kaip nebūtų keista, nei vieno metų laiko negaila taip, kaip vasaros. Nors ruduo gali būti visai žavingas ne vien rytmetiniais rūkais ar spalvotais lapais. Bet vis dėl to...
Šiuo metu negaliu patikėti, tad jau po valandos bus rugsėjo pirmoji ir prasidės studijos. Galim džiaugtis ir liūdėti tuo pačiu metu, kad beveik pusė studijų jau įveikta. Tiek džiaugsmas, tiek liūdesys dėl tos pačios priežasties - artėjančios pabaigos, o tai, kaip visi suaugę sako, ,,geriausių dienų metas''. Dabar taip gal ir neatrodo, tačiau po to, panašu, kad stos štilis : nebesutiksiu tiek daug naujų žmonių, nebevyks tiek daug veiksmo...
 Bet kol kas reikia stengtis gyventi šiandien, nes rytojus niekada neateina. :]


2011 m. rugpjūčio 30 d., antradienis

Kur sutartinės pina pasaulius

Mąstau ir negaliu sugalvoti daugiau Būtiniausių reginių sąrašo punktų nei vienas - MJR. Po savaitgalio užkalbėjimų, burtų, dūmų, jačiuosi geriau nei puikiai. Būgnų dundesys pakrovė širdies judesiams energijos mažiausiai metams. Nepakartojamų auksinių paskaitų mintys vis dar rangosi tarp smegenų vingių, ieškodamos vietos nusėsti ir pereiti į jų materializavimo stadiją, tolimesnius apmąstymus. Išmoktas naujas amatas traukia pirštus - jau žinau, ką veikskiu norėdama atjungti smegenis nuo knygų. Gimė idėja pagaliau išsivirti naminio muilo su žolelėm, kurios savo kvapu jau pripildė visus namus. Meditacija pasileidžiant muzikos garsų tėkmėn - dalykas nepakeičiamas niekuom.
Ir tikrai, pasaulis yra žymiai daugiau, nei sugebi suvokti savo menku proteliu. O ir ne vien protelio čia reikia. Pajautimas, įsiklausimas į save, medžius, ugnį, vandenį, paukščio skrydį...
Geriausia vasaros pabaiga, kokia tik gali būti. O šiandien rudens pasveikinimui - obuolių pyragas.

2011 m. rugpjūčio 25 d., ketvirtadienis

Svajonė ar realybė (panašiai kaip tiesa drąsa)

Liedama penktą prakaitą prie viryklės stengiantis išgauti kokį nors naują skonį iš baigiančios atsibost vištienos file fonui įsijungiau filmų klasiką - Gantelmen Prefer Blondes su Merlin Monro. Žymiai smagiau maišant maistą pakraipyti klubus, nei žiūrėti pro langą į belapius kaštonus (o dar juk vasara nesibaigė).
Merlin, ak, tobula moteris. Jau vien jos talija traukia žvilgsnį, ką kalbėti apie raudonas lūpas ir tuos šviesius plaukus. Taip svaigstant dėl tobulumo atsiranda noras artėti link tos ,,tobulybės''. Tik klausimas, kiek reali moteris prie viryklės gali tapti tokia ikona kaip MM. Tikriausiai dažnas vyras pasvajoja apie aktores, dainininkes ar porno filmų veikėjas. O grįžęs į realybę pamato tą patį atsibodusį, piktą, pavargusį veidą. Tada internete atsiranda straipsnis su stebinančių naujų plastinių operacijų statistikomis. Ir kiek verta to siekti, nepamirštant ir savo pomėgių, silpnybių, to, kas reiškia ,,aš'' - žmogus, dukra, sesuo, asmenybė, moteris?

 Bandyti gyventi kaip svajonė ar realybė? Šiuo klausimu norisi padiskutuoti ir tikiuosi, atsiras tie žmonės, kurie atsiranda reikiamu metu ir reikiamoj vietoj. Nes galų gale jie atsiranda. Tik būtų malonu su kava, gera muzika ir vėjo atneštu kažkur smilkstančios cigaretės kvapu.

2011 m. rugpjūčio 20 d., šeštadienis

Faking kartų kaita

Atrodo, kas gali būti geriau už gimtą Lietuvos provinciją, kur kiekviena kertelė sava - su ypatinga istorija ir prisiminimu. Tačiau vienas dalykas grįžus ypatingai glumina... Paaugliai. Jie visur. Jie maištauja, prašo nupirkti cigarečių, spokso, eina į madingas vietas kiekvienam pagal pomėgius.

 Ir  tik vienas kitas savas veidas. O ir tas retas arba sutartas iš anksto. Tada nori - nenori pasijunti seniena. Galva praplauta universitete ir kasdienių realybės pamokų. Niurzgi tada kaip tai daro seni žmonės - nepatenkinti iš scenarijaus ,,Mūsų laikais buvo geriau''. Ir liūdna kai tai supranti savo asmenine smegenų žieve. Juk negalėjai pagalvoti, kad užtenks tik poros metų iki tokio senienos nusigyventi.


2011 m. rugpjūčio 5 d., penktadienis

Life - it happens (shit too)

Artėjant kiekvienai naujai pradžiai ar pabaigai pradedu galvoti, kaip čia dabar bus. Kuo tapsiu po to, kuo buvau iki šiol, kas pasikeitė. Čia kaip Naujieji metai. Dauguma duoda sau pažadus, pasirašo sąrašą darbų, padarytinų iki kažkokios nustatytos datos. Naujieji - tai proga buti geresniam, nebe tokiu.

Šįmet, prieš naujus mokslo metus galvoju : Damn, jau trečias kursas. Po šių metų laidos atestatų teikimo užplūdo ir artėjančio galo nuotaikos. O kas tada? Kuo mes tapsim? Kur dėsimės ir kuo dirbsim? Pakalbėjus su mąstančiais, baigusiais mokslus prieš keletą metų šiek tiek liūdna. Tiesa ta, kad čia netapti ,,white trash'' yra ganėtinai sudėtinga. Lietuvis nemėgsta, kai kam nors sekasi už jį geriau, jis niekina tuos, kurie uždirba didesnį pinigą, jis reiškia nepasitenkinimą valdžia ir viskuo aplinkui pats sėdėdamas su alaus bambaliu prie teliko. Taip, lietuvis apie save yra labai geros nuomonės ir nei vienas nepagalvoja, kad dėl nesėkmių yra kaltas pats : nesimokė, neįstojo į paklausią darbo rinkoj studijų programą, šiek tiek tingėjo, o negalvoti buvo lengviau.

Tai, ką pati pasiringau, atrodo ganėtinai neblogai. Tačiau Lietuvos vaistų pramonėj reikalingi vos trys farmacininkai. Taip tvirtino patys verslininkai. Kelias į vaistines dažniausiu atveju visada atviras. Senasis personalas sensta, artėjanti pencija skubina  priimti jaunus žmones. Skamba tikrai optimistiškai. Tiesa ta, kad kuo toliau nuo Kauno dirbi, tuo geriau gali uždirbti. Tarkim, Akmenė : padoraus buto nuo 50 Lt per mėnesį, komunaliniai mokesčiai, pragyvenimas nebrangus, visur gali nueiti pėsčias, o alga už tą patį darbą Kaune didesnė kone pusantro karto. Norintiems didesnių iššūkių, patys didieji verslininkai siūlo burti savo nedraminčius, galvojančius žmones ir kurti mažas įmones, po to jungtis į didesnius darinius arba savo produktą parduoti rykliams ir iš to neblogai uždirbti. Galima imti pavyzdį iš Aukštaitijos bravorų. Žmonės gaminantys alų susijungė į vieną didesnę sąjungą ir visi kartu moka mokesčius, kas labiau apsimoka, nei būti vienam kariui lauke ir mokėti tiek pat, kiek ir banginis Švyturys-Utenos alus.

Tai gi, šitie mokslo metai yra, mano galva, paskutiniai, kuomet galiu apsispręsti, ko noriu iš gyvenimo. Kur link ir kaip eiti, ko išmokti, o ką išgyvendinti iš savo tamsių minties kolidorių. Stebina tai, kad mintys krypsta naujomis kryptimis, senos svajonės įgauna naujas, realesnes gyvenimui formas. Juokingai ir tikrai geek'iškai galiu teigti, kad kelyje sutinkami žmonės, jų mintys ir asmenybės veikia kaip Brauno judėjimas (pokalbio metu iš šios išvados juokėmės keletą minučių). Vieni veikia daugiau, kiti mažiau, o galų gale tampam tuo, kas esam šiandien. Todėl smagu sutikti žmones su galva ant pečių, su kuriais galima kažką kurti, nesvarbu ar tai mokslo naujovė ar verslas. Jei tokių daugiau mūsų suluošintoj sovietmečio žemelėj, bus įmanoma išauginti kažką naujo ir reikalingo ne vien mano kiemui.