Šįmet, prieš naujus mokslo metus galvoju : Damn, jau trečias kursas. Po šių metų laidos atestatų teikimo užplūdo ir artėjančio galo nuotaikos. O kas tada? Kuo mes tapsim? Kur dėsimės ir kuo dirbsim? Pakalbėjus su mąstančiais, baigusiais mokslus prieš keletą metų šiek tiek liūdna. Tiesa ta, kad čia netapti ,,white trash'' yra ganėtinai sudėtinga. Lietuvis nemėgsta, kai kam nors sekasi už jį geriau, jis niekina tuos, kurie uždirba didesnį pinigą, jis reiškia nepasitenkinimą valdžia ir viskuo aplinkui pats sėdėdamas su alaus bambaliu prie teliko. Taip, lietuvis apie save yra labai geros nuomonės ir nei vienas nepagalvoja, kad dėl nesėkmių yra kaltas pats : nesimokė, neįstojo į paklausią darbo rinkoj studijų programą, šiek tiek tingėjo, o negalvoti buvo lengviau.
Tai, ką pati pasiringau, atrodo ganėtinai neblogai. Tačiau Lietuvos vaistų pramonėj reikalingi vos trys farmacininkai. Taip tvirtino patys verslininkai. Kelias į vaistines dažniausiu atveju visada atviras. Senasis personalas sensta, artėjanti pencija skubina priimti jaunus žmones. Skamba tikrai optimistiškai. Tiesa ta, kad kuo toliau nuo Kauno dirbi, tuo geriau gali uždirbti. Tarkim, Akmenė : padoraus buto nuo 50 Lt per mėnesį, komunaliniai mokesčiai, pragyvenimas nebrangus, visur gali nueiti pėsčias, o alga už tą patį darbą Kaune didesnė kone pusantro karto. Norintiems didesnių iššūkių, patys didieji verslininkai siūlo burti savo nedraminčius, galvojančius žmones ir kurti mažas įmones, po to jungtis į didesnius darinius arba savo produktą parduoti rykliams ir iš to neblogai uždirbti. Galima imti pavyzdį iš Aukštaitijos bravorų. Žmonės gaminantys alų susijungė į vieną didesnę sąjungą ir visi kartu moka mokesčius, kas labiau apsimoka, nei būti vienam kariui lauke ir mokėti tiek pat, kiek ir banginis Švyturys-Utenos alus.
Tai gi, šitie mokslo metai yra, mano galva, paskutiniai, kuomet galiu apsispręsti, ko noriu iš gyvenimo. Kur link ir kaip eiti, ko išmokti, o ką išgyvendinti iš savo tamsių minties kolidorių. Stebina tai, kad mintys krypsta naujomis kryptimis, senos svajonės įgauna naujas, realesnes gyvenimui formas. Juokingai ir tikrai geek'iškai galiu teigti, kad kelyje sutinkami žmonės, jų mintys ir asmenybės veikia kaip Brauno judėjimas (pokalbio metu iš šios išvados juokėmės keletą minučių). Vieni veikia daugiau, kiti mažiau, o galų gale tampam tuo, kas esam šiandien. Todėl smagu sutikti žmones su galva ant pečių, su kuriais galima kažką kurti, nesvarbu ar tai mokslo naujovė ar verslas. Jei tokių daugiau mūsų suluošintoj sovietmečio žemelėj, bus įmanoma išauginti kažką naujo ir reikalingo ne vien mano kiemui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą