Dinozaurai

Sunkiosios muzikos koncerte savo gimtinėj jaučiuosi kaip dinozauras. Koks nors pterodaktilis. Ilgais palto skvernais sklendžiu virš  galvų - aplink publika, kuri mums pradėjus klausyti teisingos muzikos ir lankytis konertuose dar nežinojo, kas yra rokas. Ką jau kalbėti apie sunkesnius variantus.
Besišlaistantys gatavi vaikai, pasiruošę sudrebinti pasaulį savo išskirtiniais sugebėjimais nusigerti ir nepaklusti visuomenės normoms.
Mano kartos ,,neformalija'' augo ir vystėsi  ,,Linelio koncuose'', muzikos ir dailės mokyklose, besidalindami diskais su būtina paragauti muzika. Deja, o gal ir laimei, nebuvau toj grupėj alkoholio chebrantų.  Supratimo, kaip atrodyti mokėmės vieni iš kitų, iš dievaičių ant scenos. Užaugom aplinkoj, kuri leido suprasti, kad visuomenė nenori matyti ir nesupranta kitaip atrodančių. Buvom užgrūdinti ,,draugiškų'' pokalbių su sportiškais ,,draugais'' ir (kitaip nei užaugę Vilniuj) žinom, kad, jei nenori problemų, tai ir nelįsk į akis. Ši patirtis praverčia ir dabar.
Įdomu, ką dabar galvoja tie vaikai, kaip jie priima informaciją ir mokosi. Iš ko jie mokosi? Kas dabar yra ,,kieta''? Suverstas bambalis prasto alaus sau į skrandį? Kažkokie filmų suaugusiems imitavimai? Atsakykit, jaunimas.