Rūkuota, ūkanota, geltona spalio naktis, kaip ir priklauso tokioms prieš-vėliniėms nuotaikoms. Degantys šiaudų dvarai ir planas padegti dar vieną, jau savo, šiaudų kitką. Naikinimo instinktai reikalauja daugiau veiksmo, tačiau nenorint įžeisti žmonių religinių jausmų pasitraukiam į užkulisius.
Po dienos muzikoje išsekimas ima viršų. Mėgaujuosi naktiniais vaizdais pro automobilio langą - galėčiau važinėt ir važinėt, kai kas taip vežioja. Kartą per metus būna TAIP gražu. Kartą per metus šimtamečiai seneliukai išsivaro savo šimtametes mašinas ir traukia uždegti žvaklių artimiesiems. Kartą per metus eilės prie kapų - ,,jak gotyčno'', pasakytų geriausia draugė.
Prieš nueinant miegoti dar būtina aplankyti ,,susimąsčiusį, tamsų Nevėžį'' ir pastovėti tilto viduryje. Juodas beveik stovintis vanduo su geltonom lapų dėmėm. Ant upės kranto - senosios miesto kapinės, po kurias darželio auklėtoja vesdavo ekskursijas. ,,Čia palaidotas knygnešys. Čia karių kapai. O čia, vaikučiai, palaidota mokytoja, kuri mirė gimdydama.'' Rūkas.
We were freak kids. ,,Jak gotyčno''
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą