Just can't take it out of my mind

Įsivaizduoju tamsų rudens vakarą. Lietus už lango, geltoni lapai parkuose.. O šitas šmotas skamba šiltuose namuose, kur mes geriam čiobrelių arbatą su medumi.

Mmmm... Nuostabus šiltas vasaros vakaras, kava su viskiu (ar viskis su kava) ir ilgi pokalbiai apie viską : nuo batų iki pasaulinio ginklavimosi ar fantastinių knygų tapsmo realybe. Pasiilgstu tokių vakarų, tokių žmonių ir to sielų bendravimo. Ir nesvarbu, kad nematai žmonių po pusmetį ar net metus, bet atrandi temų be sienų. Žmonės su ryškia proto linija delne.
Tik gaila, kad tokie veidai dar neatsiskleidė, palyginti, naujoje gyvenimo vietoje. Ir to, deja, labai trūksta...
Mano mėgiamiausias gyvenimo dėsnis - sutikti Tuos žmones ir Tuo metu, kai to tikrai reikia. Kažkada jis įvyks ir Kaune. Tikiu.

Pasaulis tikriausiai kraustosi iš proto..!

Pasaulis tikriausiai kraustosi iš proto! Į kurią pusę pažvelgsi - kataklizmai ir nelaimės. Ir viskas per vieną savaitę, kuri, rodos, niekuo ne kitokia : nei penktadienis 13, nei 2013, nei 13 mėnuo ar dar kas panašaus, jei tikėsime skaičių magija.
Svaitės pražiai - Austriškas štrudelis. Skaudi Lietuvai tema - sausio 13-osios žudynės ir pirmuoju smuiku ten grojęs žimusis ponas G. Bet kuriam dar mąstančiam piliečiui, ypač daugiau gyvenimo mačiusiems žmonėms tai išdavystė. Lietuvos vardo sumenkinimas ir krauju sulaistytų švantų žemių išniekinimas. Iš kitos pusės - austrams juk reikia kažkuo šildytis žiemą. Vienas skambutis iš Kremliaus tiesiogine linija ir išvados nenuginčijamai tokios, kokias ir turime. Taip, ten, Rasijos sostinėj sėdi keletas vyrukų, vienu pirštu valdančių daugelio šalių likimus. Ir nebandyk jiems stoti skersai kelio.
Kitą rytą - Šiaulių mėsinė. Nesuprantama protu ir jokiais būdais nepateisinama egzekucija sujudino tuos, kam dar nepakako vakarykščių staigmenų. XXI - ojo amžiaus technologijų ir draugų kooperacijos dėka atkasėm vienos žudikės nuotraukų galeriją deviatART puslapyje. Įspūdžiai : negi jai jau 18? kur jos smegenys? Visos jos nuotraukos, įskaitant gyvūnų ir gamtos, pavadintos tokiais pavadinimais kaip : bloody day, got nowhere to run, murder and etc. Autoportretuose dažniau galima išvysi mergaitę Ievos kostiumu, nei realiais drabužiais. Sako, neteisk ir nebūsi teisiamas. Po to kyla mintys, jei kada sugalvosi turėti savo vaikų, kaip juos auklėti ir kaip su jais tinkamai bendrauti? Išvados : reikia patiems ir kartu su aplink esančiais keisti galvojimą apie psichologus, psichiatrus. Pamišėliško bėgimo ir protų, pagrobtų interneto, metu reiktų sustoti ne tik prisidegus cigaretę ar su puodeliu kavos.
Tokios pačios išvados peršasi pažvelgus į įvykius Norvegijoje. Nors Norvegija jau pagarsėus degančiom bažnyčiom, vaikais su kalašnikovais mokyklose, tačiau toks scenarijus 500 metrų ilgio saloje prilygsta geriausiam siaubo filmui. Norvegai susitelkę ne tik šalies masto nelaimių metu, tačiau ir kasdienybėje. Žmonių sielos žaizdų išgydyti nepavyks dar ilgus dešimtmečius, o galbūt jos neužgis kol bus gyvų liudininkų ir jų artimųjų. Tačiau Osle sugadinti pastatai, tikiu, bus atstatyti ne ką lėčiau, nei Japonijoj po cunamio nutiesti keliai.
Nesinori būti blogio pranaše, tačiau tai toli gražu nekvepia šviesiu rytojumi. Jei nesusirūpinsim patys savimi, savo artimaisiais, jei toliau nebemokėsime bendrauti akis į akį, o vaikai nežinos, kad juoda višta kaime yra višta, o ne varna, galbūt iš tikrųjų ateis ilgai laukta ir daug kartų atidėliota pasaulio pabaiga. Tik šįkart ,,pasibaigs'' ne fizinis, o dvasinis mūsų pasaulis, kurį šiuo metu puoselėja vienas kitas entuziastas.

 O per televiziją toliau rodo nuogas moterų krūtis ir žurnalai rašo, kaip tapti liūtu lovoje...

Nepažįstamasis ,,aš''

Kiek daug žmoguje tamsių jo sielos užkaborių. Tolimiausiuose kampeliuose nugrūsti mažasis ,,aš'' ir iš vaikystės atėję patyrimai, vyresnio amžiaus patirtis... Saulės apšviesti plotai atrodo aiškūs ne tik sau, bet ir kitiems, tačiau už akmens - šešėlis. Jo nematai apakintas saulės šviesos. Tada ateina dėdė Froidas ir atsineša su savimi parasolį. Tada, brolyčiai, laikykitės... Apsvaigsti pats nuo savęs, ir sunku suprasti, kaip dar taip gali  savęs nepažinti. Kaiko nenori pripažinti net protingiausiam žmogui - sau. O jei kartais sugalvotum prasišluoti šešėliotus akmenis, kiek laiko turi praeiti, kol susivoki, kuo kurio kraštelio geriau pradėti.
Prisiminus mylimą Tomo Harriso seriją apie Hanibalą Lekterį ir jo šviesius atminties rūmus su tukstančiais salių, kurias pasts Lekteris pasistatė ir prižiūri, norisi tokių ir savo galvoje. Didelių ir tvarkingų.

Your job is to craft my doom, so I am not sure how well I should wish you. But I'm sure we'll have a lot of fun. Ta-ta, "H." 

Apie velnią ir akmenį 2011 iš mano varpinės

Taip, po keturių dienų pilnų įspūdžių pramiegojau pusę paros, atgaivinau skrandį, kepenis ir plaučius.

Ketvirtadienis
Neypreastai ankstyvas rytas (net 8.00) skamba mano žadintuvas, o aš jį net gi išgirstu. Tikriausiai jau pasąmonėje jau ir visas organizmas nusiteikęs ,,Oh, lets have some fun, body cells''. 
Rytas tvarkantis namus, kraunant paskutinius daiktus ir laukimas, kada grįš išrinktasis ir patrauksime į kelią. Kelias, deja, nusidriekė iš Kauno per Vilnių į Anykščius. Vilnius be navigacijos tikras iššūkis čia negyvenančiam piliečiui. Nors turėjom atsispausdinę maršrutą ir net pažymėję jį geltonu markeriu, mieste nuklydom į šalį apie 40 kilometrų. Vilniuj trūksta apsisukimų. Jei ne ten pasuki, tai ir važiuoji 10 km, kol galų gale randi landą ir tada 10 km atgal. Vilniuj trūksta kelio ženklų. Sostinė, vadinas... Važiuoji gatve ir negali sužinoti, kokia tai gatvė iki kol pasieki diiidelę sankryžą.
Galų gale, pasiekėm tašką B. Susitvarkėm popierinius reikalus, vietinėj iki nusipirkom maisto, skystos duonos ir įšsiveržėm link taško C. Tikra laimė turėti rezidenciją Anykščiuose. Kitavertus, gyventi palapinėj, kaip pernai, smagu. Visu pajėgumu įsilieji į festivalio dvasią, susipažįsti su didesniu būriu žmonių.

Ketvirtadienio trys  grupės buvo tikrai geras apšilimas. Tik buvo juokinga, kad Peklos vokalistas per ,,sound čeką'' į sceną užlipo kaip kątik atėjęs iš kokio garažo ar atsikėlęs nuo krėslo priešais televizorių. Tačiau pirmas įspūdis apgavo ir atlikėjas apsirėdė tinkamesniais (nei treningiukai) tokiam festivaliui rūbais. Labiausiai išsitaškėm per Stifer'ius. Pradžioj dar stovėjom išsiskleidę skėtį, tačiau išgirdus Billy Idol koverį visi skėčiai lėkė šalin. Ir buvo tikras Rebel Yell.... Hell yeah. Nuo tada kaklą skaudėjo visą likusį festivalio laiką. ...Ir net dabar. :D

Penktadienis
Dieną pradėjom nuo MasterClass paskaitos būgnų klausimais. Mintyse kartojau, kad brolis gali tik nusigraužt ranką, kad nevažiavo. Jam šita dalis būtų buvus pats tas.

Nustebino jaunieji Paralytic. Tokie jaunieji, ir taip pjausto...
Nesuprantama, kas pasidarė su garsistais, bet įgarsinimas viską apibendrinus buvo klaikus. Obtest labai laukėm, tačiau nėra blogiau, kai klausydamas gyvos muzikos mintyse kartoji, kad įrašų garso kokybė daug gersnė. Susperia buvo gerai. Nors nepropaguoju trašystų muzikos, tačiau išsitaškėm kaip reikalas. Labai nudžiugino Pergalė. Nebuvau jų klausius prieš tai, bet dabar noriu jų diskografijos savo skaičiavimo mašinoj Dell.

Po linksmybių laukė atsipalaidavimas ant puikiųjų pušku pušku foteliukų. Mum tikrai pasisekė, kad juos dar gavom ir galėjom prabangiai stebėti Pupkevičiūtės ,,Trys dienos''. Tikrasis lietuviškas pogrindis ir girtos Dissimulation filosofijos, kurios ne tik kad stebino įžvalgumu, bet ir iškėlė idėją suvartot tiek Medžiotojų vynelio, kad atsivertų tokios pačios čakros.

Šeštadienis
Dienos pradžią nutvieskė geras Decadence paliktas įspūdis. Galiu pripažinti, kad išsižiojus vėpsojau į vokalistę ir jos plaukus. Nuostabu! Jau vien kad TOKIA moteris ant scenos ir dainuoja TOKIĄ muziką stebina. Blaivesni vaikinai turėjo lydytis...

SoulStealer buvo klaiku. Klaikiau nei klaiku. Turėjom versiją, kad tyčia grupė buvo įgarsinta blogai, iš pavydo ar kažko pan. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad jie atsivežė savo garsistą. Kad garsistas toks netikęs nebuvo galima tikėtis... Prie scenos išvis nebuvo galima išbūti, nes nešė galvą velniop. Ant kalno jau buvo kažkas panašaus.
Po pietų pertraukos grįžom į teritoriją ir pataikėm į cirką. Negalėjau net žiūrėti kaip išsidirbinėja Muscat merginos. Tikrai ne vieta ir ne laikas buvo tam. Baisu. Iš to baisumo po to susipykau su išrinktuoju, katras norėjo, kaip vėliau paaiškėjo, tik ššiek tiek jų paklausyti. Dėl to dabar graužia sąžinė... Ir galvoje sukasi tik kaip sutramdyti ir pakeisti savo greit užsiliepsnojančią ir pavydulingą asmenybę... Tikiuosi, man payks. (Lyrinis nukrypimas... )
Tą vakarą ir aš mačiau spėjusį pagarsėti Ondskapt pasirodymą... Mesos, kraujas ir corps paint veidai dar nieko nereiškė, kai sulaukėme garsiojo nuogojo žmogaus. Stovėjom atvėpusiais žandikauliais, kai nuogalius patraukė ranką, ir nežinojom, kaip reaguoti. Po to su vienu fotografu svarstėm, kad čia tikriausiai paskutinis Velnio akmuo Anukščiuose. Jau ir pernai Mayhem sukėlė nemažai šurmulio, o dabar toks ekstremalus pasirodymas... Tačiau lieka tikėtis geriausio...

Sekmadienio įspūdžių neaptarinėsiu, nes jų iš festivalio tiesiog nėra. Daiktų pakavimas, karšta saulė ir kelionė į  gimtąjį miestą, kuriame nebūta jau pora savaičių.
Reziume : tikrai verta visus metus trinti universiteto kėdes ir suolus, kad po to būtų galima taip atsipalaiduoti ir atsiriboti nuo bet kokios vimdančios pop kultūros. Pabūti savimi, pabendrauti, susipažinti ir po to patirti neatsiejamą kaklo sausmą...
Vis gi pilnatis veikia žmones ir tai galima buvo pajusti festivalio metu. Žmonės kažkokie piktesni, aršesni ir konfliktiškesni. Eilė prie medicinos punkto, greitosios pagalbos mašina nenudžiugino.

Kad ir kaip būtų džiugu matyti jaunąją sunkiosios muzikos klausytojų kartą, tačiau gal geriau tam savaitgaliui vaikus palikti senelių globai, o patiems be rūpesčių linksmintis. O maždaug 7 mėnesio nėščiųjų buvimas nepateisinamas... Susimąsčiau ir pati, kaip elgčiausi jų atveju. Vis gi, kad ir kaip būtų smagu, likčiau ramioje vietoje, nes vaisiui tiek žemų dažnių ir garso ne į gerą. Dar tik besivystančią gyvybę tai gal net ir traumuotų...

P.S. JAUSMAI!

P.P.S. Argh :]

Diabolicae lapidem

Yeah! Pagaliau išaušo ilgai lauktas savaitgalis, kai bus galima pasijausti savimi ir to nebijoti. Net Marjos žemėj išaušta tokių rytų.
Nesvarbu ar lis, ar ne, šoksim su velniais pašventintoj Anykščių žemėj. :D

R.Peinas: lietuvių liaudies dainos puikesnės už viską, ką esu matęs Vakarų lite­ratūroje « Alkas.lt

R.Peinas: lietuvių liaudies dainos puikesnės už viską, ką esu matęs Vakarų lite­ratūroje « Alkas.lt

Tiesiog reikia tai paskaityti. Taip pat Albino Vaškevičiaus komentarą :

Arkadij Klenov knygoje „Simfonija s siurprizom“ rašė: „Aš šioje knygoje nenagrinėsiu nei vieno muzikos kūrinio, nes tai būtų tas pats kas prisikvietus svečių jiems aiškinti valgių receptus, bet nepavaišinti valgiais“.
Lietuvių liaudies dainas galima geriausiai pajusti tik jas dainuojant. Kai aš mokėjau iki 100 dainų labiausiai patiko lėkštos humoristinės dainos. Išmokus apie 200 dainų labiau norėjosi tęstinių senųjų dainų, o išmokus virš 400 pradeda dominti jau ir sutartinės.
Ypač malonu dainuoti tęstines dainas pilnu balsu vasarą po vidurnakčio užsiropštus ant piliakalnio. Kadangi oro drėgmė didelė (apie 100 proc.) tai balsas eina toli iki 10 ir daugiau kilometrų ir sugrįžta aidas nuo artimesnio gojelio. Pabunda karvės ir pradeda mūkti.
Išmokus virš 400 liaudies dainų autorinės dainos net ir klasikų sukurtos atrodo labai lėkštos, neįdomios ir kvailokos. Tai tokia mano patirtis.

Fotošūtas : Vintage Urtė ir Ignas

Jau svarstau apie dar vieno blogo nuotraukoms sukūrimą, bet kol kas...

Silpnybės ir džiaugsmai : Rammstein

Jau esu pripažinusi silpnybę vokiečių vyrams. Vieni iš jų - šešetas iš Berlyno Rammstein - grupė, kurie pirmieji užkariavo Amerikos rinką.

 Galit tik įsivaizduoti, kaip šokinėjau iš džiaugsmo birželio pabaigoj delfuose perskaičius straipsnį apie jų naujausią turą New world tour 2011-2012 ir planuojamą koncertą vasario 6d. KAUNO ŽALGIRIO ARENOJE... Geriausia tai, kad į ji galėsiu nukakti kad ir pėstute. ((: Bilietai jau mano rankose ir lieka tik nekantriai laukti, kada gi išauš ta pažadėtoji diena.

Tiems, kas nežino, kas tai per grupė, greičiausiai yra girdėję Du hast ar America. Grupės pavadinimas kilęs iš  vokietijos miestelio Ramštein pavadinimo, kuriame įvyko reaktyvinių lėktuvų katastrofa, nusinešusi 40 žmonių gyvybes. Miestelio pavadinimas ilgam įstrigo į žmonių atmintį. Grupė miestelio pavadinimą šiek tiek pakeitė - vietoj vienos m įterpė antrą. Taip gautas provokuojantis Rammstein pavadinimas, atspindintis jų muziką.

Kaikuriem tai nepatinka, tačiau pritariu jų pasirinkimui didžiąją dalį dainų tekstų rašyti vokiečių kalba. Pačiai man tai būdas mokytis naujus žodžius ir prisiminti jau mokamus, geriau pažinti kalbą. Smagus ir nenuobodus būdas. Juolab kad tekstai iš pirmo žvilgsnio net neprotingi, nešvankūs ir provokuojantys, tačiau tai ir yra užslėptas kabliukas, kad žmogus pakrutintum smegenėles ir prasmes atrastum. Labiausiai žaviuosi savo draugo įžvalgomis. Nors jis ginasi, kad niekada nemokėjo rašyti rašinių ir kalbos nebuvo mėgstamas dalykas, tačiau padiskutavus tekstų tema man lieka tik linksėti galvą.

Grupė stebina savo ugningais pasirodymais. Koncertuose scena dega atvira liepsna, o budintys ugniagesiai negali suprasti, kada jau atsukti gesinimo čiaupus, o kada dar vyksta šou. Tačiau technika atidirbta. Liepsnos pakyla 5cm tikslumu. Koncertų metu sudeginamos beveik dvi cisternos kuro. Visų bent kartą mačiusių Rammstein gyvai atsiliepimai tik geri. Pernai per Velnio akmenį laukiant blynų kalbėjomės su maždaug pusę amžiaus nugyvenusiu sunkiosios muzikos ištikimu fanu. Apie Rammstein pasirodymą 2001 ir 2010 metais Lietuvoje jis atsiliepė taip :
Vyras :,,Jie sugadino visus koncertus.''
Mes : ,,Kaip tai sugadino? Čia kaip suprast?''
Vyras : ,,Tiesiog geresnių pasirodymų nesu matęs gyvenime.''
Tai turėtų pasakyti viską. (:

Profesinės ligos ir traumos

Kaip išmokom, taip ir visą gyvenimą skiesim tirpalus iš bet ko. Sėkmingai pilsim lašą iš trilitrinio stiklainio, o iš akies - 3 mililitrus.

Skiesto gvazdiko egzempliorius