Gyveni sau žmogus ir nežinai, kas dedasi tavo kiemo kitam gale. Nesvarbu, ar kiemas vos kelių hektarų ar visa Lietuva. Lietuvis, mat, žmogus užkariautojas : atranda naujas žemes, smėlio ir koralų jūrų pakrantes, užkariauja aukščiausias viršūnes ir pasiekia žemiausias žemumas. Svetimi kraštai ir liks svetimais, kai tavo kraujas, siela ir visos šaknys mažam Europos užkampyje. Neneigiu, kad svetimų kraštų pažinimas nieko vertas, tačiau jis beventis, kai nepažįsti savo žemių.
Džiaugiuosi, kad sutikau tokį panašiai galvojantį žmogų, kuris kartu entuziastingai leidžiasi į savo žemės atradimą. Šįkart visai atsitiktinai nukrypom nuo maršruto vos 0,4 km ir atradom neregėtą pasaką pačiame Lietuvos viuryje. Jei kada važiuosit link Jonavos, Kedainių, Ukmergės, nepatingėkit nusukti ilgesniu keliu ir atraskit mažą miestelį - Žeimius. Pagūglinus wikipedija sako :
Pirmą kartą Žeimius 1319 m. mini kronininkas M. Strijkovskis. Jis aprašo Kryžiuočių mūšį su Ldk Gediminu. Šį mūšį taip pat aprašė istorikas V. Narbutas. Patikimesnis vardo paminėjimas (Zeymen) 1363 m. istoriniuose šaltiniuose.
1319 - net gi anksčiau nei Kaunas (1361m.) !
Atradom Žeimių dvarą - pasakišką pastatą, ne ką prastesnį nei Palangoje esantys Tiškevičių rūmai. Nuostabūs laiptai kaip iš XIX amžių vaizduojančio paveikslo. Vaikščiodama kitaip negalėjau savęs įsivaizduoti, kaip tik su korsetu ilga, žemę šluojančia suknele. Mažų mergaičių svajonės ir fantazijos užklumpa ir daug vėlesniuose amžiuose.
Tik gaila, kad sostinės centre dygsta šiltnamiai ir nelegalūs rūmai, o mažuose miesteliuose, kur to tikrai reikia, kultūros židiniai kurstomi labai vangiai. Vieni jų dar rusena, kiti - baigia užgesti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą