Skaičiau kažkur, kad kas septynerius metus keičiasi žmogus, jo asmenybė ir mąstymas. Atsimenu septintuosius - mokykla, keturioliktuosius - o tai buvo labai neformalių metų įsibėgėjimas, o dabar lygiai savaitė po dvidešimt pirmojo. Galvoje kaip niekad daug minčių. Be tų visų kasdienių, užplūdo, užsigrūdo galva pamąstymais. Šiek tiek gąsdina, bet iš esmės malonu, kad ratukai sukas sparčiau.
Kas man gali padėti suprasti, kaip susitvaryti su savimi? Kaip išgyvendinti kenksmingas savo savybes, nuo kurių tikrai tikrai nėra geriau niekam? Eiti pas psichologus? Užsisakyti hipnozės seansą? Pastarasis skamba kiek kvailai... Net darbo metu tokie klausimai neduoda susikaupti.
Kiek vyrams yra svarbu, kad su juo gyvenanti moteris atrodytų graži? Ar grožis vis gi relityvus ir laikui bėgant kinta, o tada lieka kiti dalykai, kaip asmeninės savybės? Kaip reikia elgtis, kad medžiotojas nepabėgtų pas kitą gazelę? Kaip medžioklę įgyvendinti namuose?..
O, aukščiausieji, įkrėskit man proto, kad galėčiau tai suprasti ir įgyvendinti praktiškai. Kokią knygą paskaityti, kad sužinočiau? Kam dar asmeninė dvidešimt pirmo amžiaus krizė? Norisi rėkti, kaip tai darė Robertas Plantas...
,,How soft your fields, so green
can whisper tales of gore, of how we calmed the tides of war
We are your overlords <...> A-ah-ahh-ah, ah-ah-ahh-ah''
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą