Interneto puslapio peržiūrų skaičius

2011 m. balandžio 20 d., trečiadienis

Tik dabar esam. Vakar jau nebėra. Rydiena niekada neateina.

KAŠTANAS PRADEDA ŽYDĖT


Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.

Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,

Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,

Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims...

O medžiuos dega tylios žvakės -
Baltuos žieduos rausvi taškai, -
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.

Radauskas, Henrikas. Strėlė danguje: Eilėraščiai. - Chicago: Saulius, 1950.

Tokiais rymečiais kaip šiandien ir tokiais purpuriniais varvančiais vakarais laikas sustoja. Aš tik stoviu ir išsižiojus gėriuosi pasauliu. Kaip gera nesukti galvos dėl nereikšmigų dalykų kaip apokaliptiniai koliai. Tiem ruošies kiauras paras ir galų gale iki  lapo su tušinuku rankoj tave geriau jau nuneštų. Kaip gera, kai negraužia sąžinė ir eini pasiganyt po miestą. Pamatyti tai, ko dar nesi atradęs ir pasijusti Kolumbu - naujų žemių užkariautoju. Įkopti į aukštą kalną ir matyti prisijaukintą miestą ant savo delno. Tada suprantu, kad gerai taip, kaip yra.
Ir ta reklama per televiziją ,,Atidėlioju nebent atidėliojimą'' pataiko tiesiai į dešimtuką. Dabar per paskaitą skaityti įdomią knygą ir jaučiant malonumą būti čia. (Net jei ta paskaita visiškai neįdomi.) Geriam kavą prie Nemuno dabar.  Šnekam dabar apie dalykus ir jaučiamės suprasti.  Dabar džiaugiamės ir per odą sugeriam šią akimirką. 
Tik dabar esam. Vakar jau nebėra. O rydiena niekada neateina...


2 komentarai: