Pastebėjimas

Seniau eidama į mokyklą kas rytą stebėdavau, kaip pavasario saulė ,,šaltos žiemos triūsus pargriaudama juokias''. Šiuo metu tenka pasitenkinti vaizdu per troleibuso langą, važiuojant iš paskaitų. Džiaugiuosi gavusi vietą arčiau lango.
Kaip smagu matyti, kad Žaliakalnis po truputi virsta tokiu, koks ir turi būti - žalias. Vakar pastebėjau gležnas žolytes(, kurios kaip įmanoma intensyviau vykdo fotosintezę xD). Matant šitokį vaizdą pagaunu save besistebinčią. Tai jau vyksta! 
Priešais virtuvės langą turiu savo draugą medį. Jis toks jau amžiuje, kiek pavargęs, tų nelemtų kirmėlių nuėstas kaštonas. Kartais su juo pasikalbam. Jis mane sugeba atitraukti nuo darbų. Šiuo metu jis dar tik krauna pumpurus. Sakė, ne už ilgo laukt sprogimo. Kodėl klevas, paklausite? Todėl, kad jų žiedai patys įstabiausi. Todėl, kad pražydus jų žiedų žvakėms baigiasi šitas magiškas laikotarpis - visuotinis atgimimas.
Mano Jėzus - Kaštonas. Tikiu juo. Dievai ne akmeniniuos aptvaruos man patinka labiau.