Labai bobiškas dalykas, galintis pretenduoti į braskes.lt blevyzgas

Periodiškai, kas kažkiek laiko, tikriausiai, daugeliui iš mūsų atgyja prigimtinis instinktas rinkti. Anksčiau rinkdavom uogas, šakniastiebius ir kitokias gėrybes, kurių reikia kasdien. Šiandienos pasaulyje rinkimo instinktas išlikęs, tačiau jo forma kiek pakitusi. Taip, mes vis dar renkamės imbierus maximoj ir uogas turguj. Apžiūrim, įvertinam, ar tinka vartojimui. Išvaikštinėjam visus kampus, ieškodamos rėkiančių akcijų ir, reikia ar nereikia, perkam. Kadangi ,,gyvenam skubėjimo ir greito tempo amžiuje'' audimas, siuvimo mašinos, adata ir siūlas išmainyti į dideles spintas, sklidinas pačių ivairiausių ,,ko tik reikia''. Čia ir susidūriau su problema, kuri kuo toliau, tuo labiau ūmėja.

Nebesuprantu, ar aš tokia išranki pasidariau, ar Džakartos, Kinijos, Turkijos vergai tikrai nebepasiuva nieko stebinančio. Kaip grupiokė sako, pamačius nepadaro ,,klink'' galvoje. Blogiausia yra tai, kad lobynai - padevėti rūbai - taip pat nebestebina. Būna toks jausmas, kad šiandien man tikrai pasiseks ir rasiu tai, ko noriu, tačiau tenka nusivilti vėl ir vėl nieko nepešus. Visos suknelės dabar panašesnės į maišus, o batai - į kojų išsukimo įrangą.

Nusprendžiau būti normaliu žmogumi, kuris tilptų į normalumo standarų ribas, bet tuo pačiu nebūtų pilka masė. Stebiu aplink esančius normalius žmones, net įsitaisiau lookbook.nu fetišą.
 Kuo toliau, tuo labiau noriu iš parduotuvės grįžti į siuvimo mašinos ir adatos laikus. Tiesa, tokiu laikotarpiu jau teko gyventi ir rezultatai visada gaudavosi būtent tokie, kokių noriu.