Apie žemę, ,,sėmkes'', ugnį ir kultūras

Turbūt niekas nepaneigs, kad lietuvių širdyse įsišaknijusi žemdirbiška kultūra. Vienokia ar kitokia forma ji vis išlenda. Žiūrėk, savaitgalis gražus ir lietuvis jau kraunasi mantas ir važiuoja į mišką, prie vandens - į gamtą. Gaila, kad dauguma šią savo mažą šventę paverčia kriminalu tai vietai, kuriai teko dalia priglausti statistinį pilietį.
Pilietis, kaip žinia, dažniausiai yra per daug užsiėmęs savais reikalais - kaip apsirengti, ką pavalgyti... - ir tiesiog tingi galvoti. Juk taip lengviau. Susirandi tokius pačius kaip ir tu negalvojančius ir visi elgiatės dar blogiau nei primatai. Visi apsirengiat tais pačiais galriūniniais su trim ,,pulofkėm'' treningais, gliaudot ,,sėmkes'', geriat alų ir kvailai kvatojat. O po to visą tą ,,gėrį'' paliekat miško žvėreliams. Tegul patys ir tvarkos.
Gamtos išniekinimas, jos tiesioginis išžaginimas jau atsieliapia ir patiems to kaltininkams - žmonėms. Šiltėjantis klimatas ir Lietuvoje jau augantys persika, ozono skylės ir neregėtai šiltos žiemos be sniego, tirpstantys ledynai ir cunamis, ,,nunešęs'' Japoniją, tornadai... Galima vardinti ir vardinti. Žemė išsunkta. Pavargo nuo savo pačios vaikų, bet vis gi dar myli juos - leidžia jiems vaikščioti ir toliau kaip skėriams siurbti paskutinius gyvybės syvus.
Kiekvieną pavasarį džiugu matyti didįjį sprogimą. Žolės, gėlės, medžiai - visur aplinkui motina po žiemos snaudulio keliasi ir nuo saulės patekėjimo lig mėnulio pasisveikinimo pluša. Šiandien krykšavau iš džiaugsmo pamačius klevus, išsprogdinusius gležnus žalius lapelius. O vakare netvėriau savam kaily, kai mama paskelbė sėjos pradžią - juk taip gera suleisti pištus į žemę.
Galbūt tai su metais ateinantis supratimas, o gal tik fikcija, bet kuo toliau, tuo labiau atsigręžiu į tas pirmaprades lietuvių vertybes, kurių viršuje - sena motina gamta. Visa tai skaitantis kunigas susirūpintų mano dvasine būkle, kada buvau išpažinties ar paaukojau eiliniam bažnyčios stogo remontui. Jų nuomonę gerbiu, bet turiu sau priimtinesnę versiją, kaip gerinama dvasinė būklė. Išvadinsit ateiste? Šventvage? Šėtono apsėstąja? Tebūnie. Paragavus aš ir tos jūsų siūlomos košės. Tuomet ji buvo visai skani - klūpėjimas, sekmadieninės pamaldos ir net praleistas laiko tarpas vienuolyne. Taip, jūs atnešėt raštą, civilizaciją, bet kartu praliejote daug nekaltų žmonių kraujo, prisidengę viena priežastimi - dievo valia. Tai taip pat privedė prie to negalvojimo, kai tau pasako ką, kaip ir kada turite daryti. Galbūt ir aš jau nebegalvoju kaskart slapta palikdama savo duonos trupinius paukščiams ar nupildama pirmus gurkšnius pieno žalčiams.
Kas gali būti geriau, nei laiminga, savo vaikais besidžiaugianti motina? Kas gali būti geriau, nei laimingi seni žmoneliai, kurie praliejo daug prakaito, kad dabar galėtume taip gyventi? Kas gali būti geriau, nei besijuokiantys vaikai, lakstydami po švarią, stiklo šukių neprimėtytą pievą?
Nors amžinosios ugnys seniai užlietos juos saugusiųjų krauju, nors iš paslenksčių išvaikyti žalčiai, o miškuose vaitoja kertami medžiai tikri savi dalykai kažkokiu mistiniu būdu išgyvena ir grįžta į žmonių širdis. Man įdomu, kokių visuotinio gyventojų surašymo rezultatų sulauksime ir kokie bus atsakymai į šešioliktąjį klausimą. Žmonės, įsivėlę į šitą šventosios ugnies ,,reikalą'' pastebi, kad pire jungiasi vis nauji veidai ir dauguma - jauni. Beveik nelieka abejonės, kad jie savo vaikams perduos tas paslaptis, kurias buvome užmiršę.
Visi dabar labai civilizuoti, mėgaujasi civilizacijų saule ir tamsa. Tik įdomu, kodėl juokiasi ir bado pirštais agrarinę kultūrą, kai  patys perka sodybas kaime. Gal nejučiomis, netgi patys to nenorėdami, baigia kramtyti modernizmo kąsnius?


P.S. Dabar beveik neabejoju, kad mintyse tyliai pagalvosi : ,,Nu, ir keistuolė...'' ar dar kaip nors gražiau. Nepabijok ir pasakyk tai. O jei nežinai, apie kokias čia ugnis :