Atjaunėjau!.. arba pasenau ir tai nostalgija

Per trumpas atostogas namuose jaučiuosi lyg grįžusi pora metų atgal, į mokyklos dienas. Atrodo, tuoj reiks eiti į pamokas, paskutiniam suole per istoriją skaityti poeziją, o per anglų kalbą su nuostabiąja mokytoja dalyvauti tea party. Užsimerkiu ir viską prisimenu kaip šiandien. Ypač nuostabius pavasarius gimnazijos vidiniame kiemelyje, mokytojus, žmones ir tą nenupasakojamą dvasią, kuri sklando tik ten. Šiąnakt net sapnavau, kad sėdžiu dailės pamokoje ir mokytojas Grigas veda savo pamoką apie Rembrantą.
Vakarop, rodos, tuoj prie vartelių prisistatys geriausi draugai ir lėksim į sodus ar pasivaikščiot po geležinkelio bėgius.
Branginu visus mokyklos risiminimus ir jaučiuosi dėkinga visiems žmonėms ir likimui, kad galėjau tai patirti.

Enrich Maria Remarque < 3

Naujas ,,meilužis''. Dar vienas šalia Friedricho. Friedricho Nietzsche. Taip, turiu silpnybę vokiečims. :D
Kaip sudėlioti žodžiai. Tikriausiai, daugelis taip yra jautę ir panašiai galvoję, tik galbūt nepavyko šitaip to išreikšti žodžiu.
Beveik esu tikra, kad šie žodžiai įkvėpti ir skirti tikrai žaviai paskutinei Enricho žmonai Paulette'i Goddard.

,,Dabar, šitame kambaryje, pilname Helenos kvepalų ir rūbų aromatų, su lova, skendinčia prieblandoje, aš troškau tik vieno - skverbtis į ją visu savimi, visa savo būtybe, ir vienintelis skaudus dalykas, prasimušęs pro buką praradimo kančią, buvo suvokimas, kad negaliu turėti jos labiau ir giliau, nei žmogui leido gamta. Troškau išsiplėsti viršum jos tartum skraistė, turėti tūkstantį rankų ir tūkstantį lūpų, kad stipriau prisiglausčiau prie jos, troškau tapti kiautu, apgaubiančiu ją - kad jausčiau ją visą, kad tarp mūsų neliktų nei mažiausio tarpelio, kad mudu prisiglaustumėm oda prie odos; ir vis tiek žinojau, kad pasiliks amžiams sopulys dėl to, kad tai tik oda prie odos, o ne kraujas kraujyje, kad tai tik susilietimas, o ne susiliejimas.''


Naktis Lisaboinoje (1962)

P.S. Prašyčiau šių žodžių nesuprasti labai primityviai. Gal gi ne primatas būsi...

Apie žemę, ,,sėmkes'', ugnį ir kultūras

Turbūt niekas nepaneigs, kad lietuvių širdyse įsišaknijusi žemdirbiška kultūra. Vienokia ar kitokia forma ji vis išlenda. Žiūrėk, savaitgalis gražus ir lietuvis jau kraunasi mantas ir važiuoja į mišką, prie vandens - į gamtą. Gaila, kad dauguma šią savo mažą šventę paverčia kriminalu tai vietai, kuriai teko dalia priglausti statistinį pilietį.
Pilietis, kaip žinia, dažniausiai yra per daug užsiėmęs savais reikalais - kaip apsirengti, ką pavalgyti... - ir tiesiog tingi galvoti. Juk taip lengviau. Susirandi tokius pačius kaip ir tu negalvojančius ir visi elgiatės dar blogiau nei primatai. Visi apsirengiat tais pačiais galriūniniais su trim ,,pulofkėm'' treningais, gliaudot ,,sėmkes'', geriat alų ir kvailai kvatojat. O po to visą tą ,,gėrį'' paliekat miško žvėreliams. Tegul patys ir tvarkos.
Gamtos išniekinimas, jos tiesioginis išžaginimas jau atsieliapia ir patiems to kaltininkams - žmonėms. Šiltėjantis klimatas ir Lietuvoje jau augantys persika, ozono skylės ir neregėtai šiltos žiemos be sniego, tirpstantys ledynai ir cunamis, ,,nunešęs'' Japoniją, tornadai... Galima vardinti ir vardinti. Žemė išsunkta. Pavargo nuo savo pačios vaikų, bet vis gi dar myli juos - leidžia jiems vaikščioti ir toliau kaip skėriams siurbti paskutinius gyvybės syvus.
Kiekvieną pavasarį džiugu matyti didįjį sprogimą. Žolės, gėlės, medžiai - visur aplinkui motina po žiemos snaudulio keliasi ir nuo saulės patekėjimo lig mėnulio pasisveikinimo pluša. Šiandien krykšavau iš džiaugsmo pamačius klevus, išsprogdinusius gležnus žalius lapelius. O vakare netvėriau savam kaily, kai mama paskelbė sėjos pradžią - juk taip gera suleisti pištus į žemę.
Galbūt tai su metais ateinantis supratimas, o gal tik fikcija, bet kuo toliau, tuo labiau atsigręžiu į tas pirmaprades lietuvių vertybes, kurių viršuje - sena motina gamta. Visa tai skaitantis kunigas susirūpintų mano dvasine būkle, kada buvau išpažinties ar paaukojau eiliniam bažnyčios stogo remontui. Jų nuomonę gerbiu, bet turiu sau priimtinesnę versiją, kaip gerinama dvasinė būklė. Išvadinsit ateiste? Šventvage? Šėtono apsėstąja? Tebūnie. Paragavus aš ir tos jūsų siūlomos košės. Tuomet ji buvo visai skani - klūpėjimas, sekmadieninės pamaldos ir net praleistas laiko tarpas vienuolyne. Taip, jūs atnešėt raštą, civilizaciją, bet kartu praliejote daug nekaltų žmonių kraujo, prisidengę viena priežastimi - dievo valia. Tai taip pat privedė prie to negalvojimo, kai tau pasako ką, kaip ir kada turite daryti. Galbūt ir aš jau nebegalvoju kaskart slapta palikdama savo duonos trupinius paukščiams ar nupildama pirmus gurkšnius pieno žalčiams.
Kas gali būti geriau, nei laiminga, savo vaikais besidžiaugianti motina? Kas gali būti geriau, nei laimingi seni žmoneliai, kurie praliejo daug prakaito, kad dabar galėtume taip gyventi? Kas gali būti geriau, nei besijuokiantys vaikai, lakstydami po švarią, stiklo šukių neprimėtytą pievą?
Nors amžinosios ugnys seniai užlietos juos saugusiųjų krauju, nors iš paslenksčių išvaikyti žalčiai, o miškuose vaitoja kertami medžiai tikri savi dalykai kažkokiu mistiniu būdu išgyvena ir grįžta į žmonių širdis. Man įdomu, kokių visuotinio gyventojų surašymo rezultatų sulauksime ir kokie bus atsakymai į šešioliktąjį klausimą. Žmonės, įsivėlę į šitą šventosios ugnies ,,reikalą'' pastebi, kad pire jungiasi vis nauji veidai ir dauguma - jauni. Beveik nelieka abejonės, kad jie savo vaikams perduos tas paslaptis, kurias buvome užmiršę.
Visi dabar labai civilizuoti, mėgaujasi civilizacijų saule ir tamsa. Tik įdomu, kodėl juokiasi ir bado pirštais agrarinę kultūrą, kai  patys perka sodybas kaime. Gal nejučiomis, netgi patys to nenorėdami, baigia kramtyti modernizmo kąsnius?


P.S. Dabar beveik neabejoju, kad mintyse tyliai pagalvosi : ,,Nu, ir keistuolė...'' ar dar kaip nors gražiau. Nepabijok ir pasakyk tai. O jei nežinai, apie kokias čia ugnis :

Tik dabar esam. Vakar jau nebėra. Rydiena niekada neateina.

KAŠTANAS PRADEDA ŽYDĖT

Velniop nueina aukštas menas,

Ir nebegalima liūdėt,

Kada pavasarį kaštanas

Už lango pradeda žydėt.

Jis verčia lyti karštą lietų

Ir pūsti vėjus iš pietų,

Jis žydi taip, kad išsilietų

Kaip upės širdys iš krantų,

Kad nuo stalų nulėktų knygos,

Kad alptų tvankūs vakarai,

Kad imtų siausti tokios ligos,

Kurių nežino daktarai,

Kad viskas degtų ir putotų,

Kad paukščiai švilptų, kol užkims,

Kad naktį motinos raudotų,

Namo negrįžtant dukterims...

O medžiuos dega tylios žvakės -

Baltuos žieduos rausvi taškai, -

Ir pareini namo apakęs,

Ir plunksna rašalą taškai.

Radauskas, Henrikas. Strėlė danguje: Eilėraščiai. - Chicago: Saulius, 1950.

Tokiais rymečiais kaip šiandien ir tokiais purpuriniais varvančiais vakarais laikas sustoja. Aš tik stoviu ir išsižiojus gėriuosi pasauliu. Kaip gera nesukti galvos dėl nereikšmigų dalykų kaip apokaliptiniai koliai. Tiem ruošies kiauras paras ir galų gale iki  lapo su tušinuku rankoj tave geriau jau nuneštų. Kaip gera, kai negraužia sąžinė ir eini pasiganyt po miestą. Pamatyti tai, ko dar nesi atradęs ir pasijusti Kolumbu - naujų žemių užkariautoju. Įkopti į aukštą kalną ir matyti prisijaukintą miestą ant savo delno. Tada suprantu, kad gerai taip, kaip yra.
Ir ta reklama per televiziją ,,Atidėlioju nebent atidėliojimą'' pataiko tiesiai į dešimtuką. Dabar per paskaitą skaityti įdomią knygą ir jaučiant malonumą būti čia. (Net jei ta paskaita visiškai neįdomi.) Geriam kavą prie Nemuno dabar.  Šnekam dabar apie dalykus ir jaučiamės suprasti.  Dabar džiaugiamės ir per odą sugeriam šią akimirką. 

Tik dabar esam. Vakar jau nebėra. O rydiena niekada neateina...

Labai bobiškas dalykas, galintis pretenduoti į braskes.lt blevyzgas

Periodiškai, kas kažkiek laiko, tikriausiai, daugeliui iš mūsų atgyja prigimtinis instinktas rinkti. Anksčiau rinkdavom uogas, šakniastiebius ir kitokias gėrybes, kurių reikia kasdien. Šiandienos pasaulyje rinkimo instinktas išlikęs, tačiau jo forma kiek pakitusi. Taip, mes vis dar renkamės imbierus maximoj ir uogas turguj. Apžiūrim, įvertinam, ar tinka vartojimui. Išvaikštinėjam visus kampus, ieškodamos rėkiančių akcijų ir, reikia ar nereikia, perkam. Kadangi ,,gyvenam skubėjimo ir greito tempo amžiuje'' audimas, siuvimo mašinos, adata ir siūlas išmainyti į dideles spintas, sklidinas pačių ivairiausių ,,ko tik reikia''. Čia ir susidūriau su problema, kuri kuo toliau, tuo labiau ūmėja.

Nebesuprantu, ar aš tokia išranki pasidariau, ar Džakartos, Kinijos, Turkijos vergai tikrai nebepasiuva nieko stebinančio. Kaip grupiokė sako, pamačius nepadaro ,,klink'' galvoje. Blogiausia yra tai, kad lobynai - padevėti rūbai - taip pat nebestebina. Būna toks jausmas, kad šiandien man tikrai pasiseks ir rasiu tai, ko noriu, tačiau tenka nusivilti vėl ir vėl nieko nepešus. Visos suknelės dabar panašesnės į maišus, o batai - į kojų išsukimo įrangą.

Nusprendžiau būti normaliu žmogumi, kuris tilptų į normalumo standarų ribas, bet tuo pačiu nebūtų pilka masė. Stebiu aplink esančius normalius žmones, net įsitaisiau lookbook.nu fetišą.
 Kuo toliau, tuo labiau noriu iš parduotuvės grįžti į siuvimo mašinos ir adatos laikus. Tiesa, tokiu laikotarpiu jau teko gyventi ir rezultatai visada gaudavosi būtent tokie, kokių noriu. 

Pastebėjimas

Seniau eidama į mokyklą kas rytą stebėdavau, kaip pavasario saulė ,,šaltos žiemos triūsus pargriaudama juokias''. Šiuo metu tenka pasitenkinti vaizdu per troleibuso langą, važiuojant iš paskaitų. Džiaugiuosi gavusi vietą arčiau lango.
Kaip smagu matyti, kad Žaliakalnis po truputi virsta tokiu, koks ir turi būti - žalias. Vakar pastebėjau gležnas žolytes(, kurios kaip įmanoma intensyviau vykdo fotosintezę xD). Matant šitokį vaizdą pagaunu save besistebinčią. Tai jau vyksta! 
Priešais virtuvės langą turiu savo draugą medį. Jis toks jau amžiuje, kiek pavargęs, tų nelemtų kirmėlių nuėstas kaštonas. Kartais su juo pasikalbam. Jis mane sugeba atitraukti nuo darbų. Šiuo metu jis dar tik krauna pumpurus. Sakė, ne už ilgo laukt sprogimo. Kodėl klevas, paklausite? Todėl, kad jų žiedai patys įstabiausi. Todėl, kad pražydus jų žiedų žvakėms baigiasi šitas magiškas laikotarpis - visuotinis atgimimas.
Mano Jėzus - Kaštonas. Tikiu juo. Dievai ne akmeniniuos aptvaruos man patinka labiau.