Įrašas #106 Sutrauka 2012

Tikriausiai pats metas sudėlioti taškus ant i ir prisiminti (bent jau pačiai sau), ką atnešė ir ko ne šitie metai.

Įvykiai (chronologine tvarka):

1. Rammstein koncertas. Vienareikšmiškai.

2. Vis gi išpildžiau ankstyvos paauglystės svajonę ir grojau Orkestrų čempionate. Faktas džiugus, aplinkybės sudėtingos.

3. JMTK konferencija. Iš kur tokia sėkmė?.. Pradedu tikėti, kad galiu daugiau.

4. Visiškai nurauta ir epinė vasara, kuri galvoj įsisiautėjo nuo gegužės vidurio. Keli žmoneliai labai prisidėjo prie to, už ką esu labai dėkinga.

5. Vasaros mokslinė praktika su LMT, padėjusi atrasti, suprasti, pamatyti ir pajausti daugiau.

Avantiūra:

Viena didžiausia ir rimčiausia - kariuomenė.

Kelionė:

Buvo keletas, bet viena kelionė į Baltarusiją..., nulėmusi didžiulį sprogimą galvoje...

Muzikiniai atradimai:

1. Kolegos parodytos dubstep ir jungle platybės;

2.

3. 

4. 5'nizza

5. Garbanotas Bosistas

Neįgyvendintas planas:

Tatuiruotė. Tai sprendimas ką, tai sprendimas kiek, tai sprendimas pas kokį meistrą..

Sunku tik pamatuoti, ar kartais nebuvo daugiau lėtinių liūdnesnių dalykų, kuriuos teko išbristi..

All in all pradedant tryliktuosius - I have a dream. Big, epic dream for this summer... Man prireiks didelio pasisekimo.. Galbūt reiktų paaukoti kokį jautį, kad pasisektų...

Įrašas #105

Negaliu atsigrožėti ir atsidžiaugti, kaip gražiai ir laimingai atrodo aplinkui esantys. Kartais atrodo, tai tiesiog tobula.

Nors esu rami kaip antis ant vandens, o po vandeniu - makaluoju kojom.

Įrašas #104

Dvi skirtingos asmenybės. Dvi draugės.

Dvi tokios panašios istorijos, kad iš šalies nė numanyti negali. 

Ir nebeišeina netikėti teorija, kalbančia apie laiko tėkmę spirale.

Įrašas #103

Ką šiandien tau pasakytų tavo senasis aš? Ar džiaugtųsi? O gal liūdėtų? Gal jam net būtų baisu matyti, į ką pavirtai?

Kiek prisimeni savo aš? Kokiais gyvenimo tarpsniais, koks jis buvo? O kiek jau spėjai užmiršti?

O kas dar toliau?....

Įrašas #102

Patys drąsiausi žmonės, kuriuos pažįstu nešokinėja parašiutais, nevaikšto kalnų tarpekliais ir neapsidėlioja keliais šimtais nuodingų roplių ir voragyvių.

Patys drąsiausi žmonės tie, kurie išdrįsta stoti į akistatą patys su savimi, su savo baimėm, savo problemom, tamsiausiais savo sąmonės kampeliais.

Didelis didelis įrašas #101

Naktinėjimai iki paryčių su nebaigtais ir naujais pradedamais darbais. Bandymas pavyti laiką ir perlipti save, per savo tingėjimą per bet kokį mėginimą darbus atidėti, kad tik nereiktų smegenų apkrauti sudėtingais algoritmais ir piešiniais. Nuolatinis savęs apgaudinėjimas, kad dar yra kažkoks internetinis puslapis, kurį būtinai reikia perskaityti, kad yra kažkokia daina, kurią būtinai turiu išgirsti jau šią minutę. O tada likus paskutinėms dviems naktims, kurios būna ilgiausios, prasideda savęs graužimas ir sprinto bėgimas. Kavą keičia itin stipri arbata be jokio cukraus.

Viskas būtų gerai, nes aš naktinis paukštis ir man pats tas linksmumas dirbti naktį. Viskas būtų gerai, jeigu ne rytiniai laboratoriniai darbai ir seminarai... Nebegirdžiu žadintuvo (dabar jų nusistatau net porą), jau kelis kartus pakeičiau skambėjimo toną, bet vis taip pat. O kai jau išgirstu, kad laikas keltis, toks jausmas, kad kūnas jau žino, kad reikia eiti, tačiau siela dar kažkur anapus ir kol ji grįžta į kūną būna taip keista... Šįryt mačiau Viktor Tsoi. Jis šypsojosi ir laikydamas tarp pirštų smilkstančią cigaretę pamojavo ir liepė eiti.

 Gal iš tikrųjų tai tiesa? Tiesa, kad per sapnus nukeliaujam į kitas erdves ir kitus pasaulius, kur šiapusinės fizikos ir logikos taisyklės nebegalioja?.. O gal man tiesiog čiuožia jau vien dėl tokių minčių?..

Anyway, po tokių būsenų būna labai linksma ir juokinga iš daugelio dalykų. Net mintis apie iš lėktuvų mėtomas sėklas, iš kurių išauga dilgėles mutantes atrodo tokia nuostabi ir juokinga. 

Šiandien teko dėl didelių svajonių ir siekių atsisakyti vienos tokios pat didelės kaip ir kitos. Nuo pat ankstaus ryto su vienu popieriaus lapu rankose skubėjau kelti baltos vėliavos. Kad ir kaip būtų gaila.. Sprendimo priėmimas truko tik kiek trumpiau nei ilgiausiai trukęs. Su vyr. štabo seržantu surinkom mano uniformą, ekipuotę ir viską viską, ką buvau gavusi. Nors mano tarnyba truko kiek ilgiau nei porą mėnesių, kiekvieną šeštadienį šąlant rikiuotėj, spėjau dar labiau susižavėti visa sistema ir kaip ji veikia. Nors ji protingų žmonių sukurta tokia, kad galvoti reiktų nedaug.

Kiekvienas gramas tavo 30 kg kuprinėj turi būti apgalvotas, kiekviena kišenėlė su savo paskirtimi, žinodamas žingsnį A, iškart žinai, koks bus B ir C.

Niekuomet negalėjau pagalvoti, kad sugebėsiu išlaikyti karinius fizinio pasirengimo testus. Aš, niekad nemėgus kūno kultūros pamokų, niekad normaliai nesportavus, net be didesnio išankstinio rengimosi išlaikiau 2 testus iš 3 ir net geresniais rezultatais, nei minimalūs.

Įdomiausia - balistika ir ginklai, veiksmai su ginklu. Išmokau išrinkti ir sudėti automatą AK-4. Senukai ginklai dėl valstybės ,,biednumo'' tarnauja dvigubai daugiau metų negu aš turiu. Pagaudavau save besidžiaugiančią parako kvapu ir tepaluotom nuo sutepto ginklo rankom. Čia dar vienas keistas kvapas, kuris man patinka. Pirmasis - geležinkelių kvapas. Pasivaikščiojus bėgiais galima tokį užuosti.

Keistai pasirodys, bet dar į tarnybą noriu grįžti kokiu nors būdu. Anksčiau ar vėliau. Nes tai be proto geras jausmas suprasti, kad tai - atliekama pareiga savo gimtai žemei. Be proto geras jausmas savo gyslomis jausti tekantį senelių ir prosenelių partizanų kraują, kuris vėl gyvas. Tada sapne juos sutinki. Jie šypsosi, atiduoda pagarbą ir spaudžia tau ranką.

Dabar prasideda senų-naujų svajonių siekimas. Svarbiausia vis paspardyti savo tingią sėdynę ir judėti į priekį. Kaip sako mano vienas draugas, norint judėti į priekį, reikia vieną koją iškelti iš savi komforto zonos.

Įrašas #100

Žmonių draugystė - visą gyvenimą trunkanti kelionė traukiniu. Visi, ką sutinki, - pakeleiviai.

Svarbiausia ir rečiausia kelionių draugų klasė - ištikimieji. Tie, kurie kaip ir tu turi geležinkelių lojalumo kortelę, nepatingi nueiti į vidurinio vagono bufetėlį ir atneša tau kavos, pasidalina savo paskutiniu sausainiu ar šokolado trupiniu. Kurie,  kitąkart supyks, bus netaktiški ar užsiėmę tik savo kelionės reikalais. Tačiau kad ir kas nutiktų kelionės metu, atlėks kad ir iš kito traukinio galo. Labai sunku sutikti kelionių metu tokių pakeleivių. Juos reikia patikrinti laiku, ugnimi, vandeniu, meile, neapykanta ir kitom stichijom. Ir išlieka čia tik patys atspariausi.

Dar viena, ne ką svarbesnė klasė - fizikai (pavadinkim juos taip). Tai labai panaši klasė į pirmuosius. Su šiais kurį laiką važiuoji vienu traukiniu kartu ir kelionė vienaip ar kitaip būna galų gale puiki. Tačiau, atvažiavus į tam tikrą stotelę, tau tenka išlipti su savo ištikimuoju pakeleiviu (nes jis visada būna vienam traukiny) ir perlipti į kitą. Čia paaiškėja, kodėl šitą pakeleivių klasę pavadinau fizikais.

,,Jei stebėtojo „laiko etalonas“ yra trukmė, per kurią jo požiūriu šviesa įveikia žinomą atstumą, iš šios teorijos išplaukia jog laikas nėra vienas ir tas pats visiems stebėtojams. Nejudančiam stebėtojui atrodo, kad judančio stebėtojo laikas eina lėčiau.''

Kad tai suprastum, turi turėti Specialiosios Reliatyvumo teorijos pagrindus. Viena šios teorijos įliustracijų yra su dviem broliais dvyniais, kurių vienas iškeliavo į kosminę kelionę ir grįžta po tam tikro laiko tarpo Δt. Po šio laiko tarpo, brolis likęs žemėje būna daug senesnis nei antrasis, keliavęs orbita, tačiau jie abu tie patys broliai ir žemėje laikas tekėjo vienodai. Pakeleivius fizikus sutinki kas tam tikrą laiko tarpą. Kol jų nematai, atmintyje yra išlikęs jų vaizdas iš kelionių kartu meto, tačiau juos sutikus jie jau būna kitokie. Tačiau tai retai sukelia problemas toliau tęsti kelionę traukiniu.

Dar viena klasė pakeleivių - tie, kurie važiuoja kartu tik tam tikromis atkarpomis. Nuo vienos stotelės, iki kitos. Su jais galima puikiai palaikyti pokalbį, su jais  net galima išspręsti ir kelionės metu kylančias problemas. Dažniausiai su šitais pakeleiviais susitinki būtent dėl vienokių ar kitokių klausimų išsprendimo.

Dar viena klasė - Pakeleivis simplicis. Su jais važiuoji tais pačiais traukiniais, panašiom stotelėm, esi bent iš matymo pažįstamas, kartais pasisveikini linktelėdamas galvą, tačiau su jais didesnių socialinių sąveikų nebūna.

---------------------------------------------------------------------------------------------------------
Gražus, apvalus įrašų skaičius. Mintys susidėliojo į žodžius, kitos taip ir liko kažkur smegenų užkampiuose.

Valio.

Įrašas #99

Eros / Tanatos

Gyvenimas / Nebūtis

Iš prigimties žmogus sutvertas kurti, išlikti bet kokiomis sąlygomis: tvirtai suręsta kaukolė, ištvermingas širdies raumuo, imuninė sistema...

Bet tame pačiame žmoguje užprogramuota ląstelių mirtis - apoptozė, jis paskandina aklus kačiukus, o karo metu visų pirma išmoksta negalvoti žudydamas.

Įrašas #98

Nuraučiausia vasara ever. Ir jei sulauksim tos pasaulio pabaigos, nei kiek nebus gaila, kad ji buvo būtent tokia.

Po visos tokios įvykių virtinės artėjantis štilis, grįžimas į rimtas studijas su konkrečiu tvarkaraščiu ir planu bent savaitei į priekį atrodo baugiai. Baugina ir sau išsikeltas karinis iššūkis, kuris vis dar aptrauktas miglomis.

Jau dabar trūksta visų sutiktų žmonių, su kuriais teko dirbti, dalintis patirtimis ir žiniomis.

Magiškų, mistiškų ir neįtikinamiausių atradimų dieną ir nepakartojamų ilgų vakarų su liaudies dainomis, pasakomis bei kanklių muzika.

Kažkas persimainė galvoje. Sunku pačiai suprasti. Tik norisi gražiau visa tai susitvarkyti, kad būtų galima grįžti į ritmą.

Įrašas #97

Kaip sunku grįžti į realybę, vėl susilieti su ypatingai ir tuo pačiu pseudo europietišku Lietuvos ritmu.
Atrodo, kad buvau vietoj, kur daugiau nei ten esančio nuoširdumo žmonių veiduose, kitur sunku atrasti. Ypač kai grįžus galiu, noriu ir turiu daug ką pasakyti, tačiau tai taip ir lieka su manimi.

Įrašas #96

Kai visi antri šansai išnaudoti, kai žiūrėdama į/pro Kamčiatkos langus negali skambinti ir pasiviesti alaus, nes pašnekovui tai būtų tik blogiau...
Telieka tik laukti, prie ko tai prives(?)..

Įrašas #95

Naujos pamokos, kurias reikia išmokti. Paskutinė buvo gera, šita dar geresnė.

Nauji iššūkiai, kuriems reiks pažiūrėti tiesiai į akis. Vienus priimti jau nekantrauju, kitų dar tik laukiu, kada jie išryškės.

Vingiuoti keleliai ir keliai, apaugę brūzgynais, kuriuos reikia išsiravėti pačiam, nes švarūs plentai yra ne tik nuobodūs, bet ir menkai naudingi.

Įrašas #94

Kuo plačiau pažįstu pasaulį, reiškinius iš skirtingų perspektyvų, tuo geriau galiu suprasti šitos planetos veikimo principus, aksiomas, formules. Tuo pačiu kasdienio sarkazmo lygis kyla ir kyla. Pasidaro juokingi tie dalykai, kurie  daugumai atrodo įprasti ir natūralūs. Tai būdas gintis ir atsiriboti nuo viso to mėšlo, kuris brukamas visais įmanomais metodais.

Įrašas #93 : The Devil Stone 2012

Neįprastas štam blogui post'as, bet vis dėl to...
Šįmet jau trečius metus iš eilės pavyksta sudalyvauti, tiksliau, pamatyti ir pabūti spėjusiam plačiai pagarsėti festivalyje Velnio akmuo. Kitaip nei praeitus dvejus metus. iki pat paskutinės savaitės nežinojau ,ar pavyls ten nuvažiuoti, nes elementariai rasti transportą iš savo provincijos - Panevėžio - ganėtinai sudėtinga. Tačiau man pasisekė. Su drauge Giedre sėdėjom autobusiuke, prikrautam aparatūros ant kolonėlių ir džiaugėmės neįprastu keliavimo būdu. Savotiškas nuotykis. Kelionei dedam +.
Muzika
Šįmet festivalis išsiskyrė tuo, kad pirmą kartą buvo Roko scena. Skaitant programą brolis apkaltino melu, kai pasakiau, kad gros ir Freaks on floor. Tačiau įvairovė kaip tik į naudą. Pavargus nuo Metalo scenos repertuaro buvo galima paklausyti šiek tiek kitokio žanro muzikos.
Festivalio vinys šįmet buvo daugelio laukiami Alcest (pagaliau pasirodę VA) ir Anathema. Alcest, kaip teko pastebėti, sutraukė didelę moterišką publiką, kuri tieiog užsimerkus meditavo su muzikos garsais. Pasitaikė ir vienas kitas vyriškis. Vieni užsimerkę meditavo savo noru, kiti - priverstinai. Anathema... Anathema buvo tiesiog puikūs. Turėjau laimę pabūti prie pat scenos ir pamatyti vienus iš dievaičių per vieno metro atstumą.
Festivalio rengėjų geras sprendimas buvo užbaigti koncertus būtent tokia, palyginti, ramia muzika. Po to galima buvo vėl nerti į velniavą rokotekoj, tęsti šventę arba ruoštis miegui.

Maitinimas
Kas kartą važiuodama į kokį nors festivalį stengiuosi neprisidėti maisto, juolab, jei bus galimybė nueiti į parduotuvę vietoje, bet kiekvieną kartą tai nelabai pavyksta... Nepaisant to, išbandėm festivalio meniu. Aišku, patys geriausi buvo Bebro blynai. Tai jau vien eilės prie jų bylojo. Kitas maitinimo taškas (tebūnie X) turėjo platų meniu, tačiau higienos ten tikrai trūko nuo pat pirmos dienos. Virėjos tom pačiom rankom dėjo maistą į lėkštes ir ėmė pinigus iš pirkėjų. Apetito nekeliantis vaizdas buvo ir verdančio aliejaus keptuvėse...
Alus. Bene svarbiausias maistas. Tamsus dar pusė velnio, bet šviesaus gerti paskanavimui nelabai norėjosi.. Bet bent jau gira buvo tikrai skani.

Kempingas



Šįmet festivalio teritorija labai teigiamai nustebino su visiškai pasikeitusia kempingo teritorija - takeliai, žibintai, suoliukai, šiukšlių dėžės, vaikų žaidimų aikštelės, apžvalgos aikštelė prie upės ir sutvarkytas paplūdimys. Ko daugiau ir notėti?
Šįmet gal net ir ramusis kempingas buvo ne tokia ir utopija. Ten, kur iškėlėm savo palapinės skliautus, buvo pakankamai ramu.

Apsauga
Apsauginiai šįmet dirbo savo darbą gerai. Ypač ketvirtadienio naktį kempinge. Atrodė, kad jie stebi kamerom patvorius, nes vos tik kas pasirodydavo iš kitos pusės, tuoj pat ir prisistatydavo. Tačiau vėliau to nebebuvo.. Galbūt dėl to, kad pajėgos buvo sutelktos prie scenos ir vartų.

Atmosfera

Visuomet gera atsidurti tokioj aplinkoj, kur mažai ką šokiruoja tavo batai ar auskarų kiekis kūne. Dėl to buvo galima pasijausti savu tarp savų. Visuomet buvo galima ką nors veikti, ne tik trypti prie scenos ar kempinge švęsti šventes. Pasirinkimas: šachamati, stalo futbolas, kompiuteriniai žaidimai, meno paroda ir saviraiškos kampelis, naktinis kinas, MuzLab su savo atskira konkursų ir paskaitų programa. Pukieji sėdmaišiai kaip visuomet džiugino tiek pavargusius, tiek vis dar aktyviai nusiteikusiuosius.
Šypseną kėlė gausybė ,,kelio ženklų'' festivalio teritorijoj. Atrodė, kad jie vis nauji atsiranda, nes visuomet judėjo iš vietos į vietą.

Nuotykis
Penktadienio vakare susipažinom su braliukų latvių kompanija, su kuriais vaišinomės ir vaišonome juos patys.  Braliukas latvis Janis net gi puikiai mokėjo lietuvių kalbą, kas mus labai nustebino. ...O šeštadienio rytas buvo sunkus...

In general...
Smagu matyti kasmet augantį ir tobulėjantį festivalį ir jo koncepciją. Pačio įvairiausio plauko publika ir platėjantis įvairiam muzikiniam skoniui meniu, tačiau nedingstanti velniška ir tik čia tvyranti gera atmosfera.

Įrašas #92

dream world is a very scary place

the dream world is a very scary place

the dream world is a very scary place 

to be trapped inside

<...>

your drwams is such a lonely lonely place

your drwams is such a lonely lonely place

your drwams is such a lonely lonely place

to be trapped inside

trapped inside

Įrašas #91

Kas kartą linkėdama tau sėkmės nežinau, kada ir ar išvis dar susitiksim. Ar kaip ir nuo pat pradžių teks pasikliauti atsitiktinumais..

Kai jau pradedu judėti link tvarkos galvoje, vėl likimas išmeta kauliukus ir viskas susimaišo. Nežinau, ar prakeikimas tai, ar laimė, tačiau tuo metu noriu, kad sustotų laikas.

Pasakyk, kuom tikėti - jei tai bus tiesa, tiks bet kas.

Kas kartą rugiuose prie bedugnės nežinau, ar dar čia sugrįšiu. Nukrisiu nuo krašto ar griūsiu į rugius.

Įrašas #90

Daug įvykių ir dar daugiau klausimų, nei atsakymų. Nauja klausimų retorika, miegas dieną ir gyvenimas naktį. Virstu kone į ponaitį Vladą Drakulą. Tik žmonių krauju nesimaitinu.

Su sau neatsakytais klausimais daužaus kaip naktinis drugelis į stiklą, bandydamas pasiekti šviesą ir sudegti joje.

Šiandien aš Hamletas, Ofelija aš.

Įrašas #89

Total insane. Total madness. Total loss of the mind.

Štai šitaip galiu apibūdinti nūdieną. Kažkur pradingęs proto balsas, užmigus vidinė motina - super ego. Trys valandos kelio taukiniu, troleibusu, autobusu, kol pasieki tašką B ir sustoja laikas. Visata plečiasi, tu judi greičiau ir užstringi laike čia ir dabar.

Tada staiga grįžti į realybę ir kaip Nyčės antžmogis turi vaikščioti lynu tarp beprotystės ir sveiko proto ribos.
Pasitempti ir grįžti į kasdien.
O sesija dar tik ant nosies...

Įrašas #88

Ar kas nors dar jaučiat, kokioj kintančioj visuomenėj gyvenam? Kokia laisvėjanti tauta mes esame ir kiek pasikeitėm per visą nepriklausomybės laikotarpį? Mažais žingsneliais, tačiau ir į Lietuvą ateina Europa. Kultūros visuomenė.

 Galbūt ir mes kažkada turėsim tokius ar patys tokiais būsim, kaip kad senukai turistai iš Vokietijos, kuriem gyvenimas po pirmos pensijos tik prasideda.

Įrašas #87

Keisti ilgi vakarai ir dar ilgesnės naktys. Kačių šešėliai ant drėgnų senamiesčio stogų ir smilkstančios cigaretės traškėjimas. Raudona švieselė apšviečianti žmonių veidus.

Tik-ėjimas-is nieko ir tuo pačiu visko.

Įrašas #86

Paros trukmė susitraukusi iki minimumo. Miegas probėkšmais arba visiškas jo nebuvimas. Diena maišosi su naktim.

Didžiuliai kontrastai. Vieną dieną tiesiog džiaugtis buvimu, atrasti naujus troškimus, naują svaigulį, o kitą - susidurti su realybe ir tragedija. Viskas į vieną katilą. Ir tada nebeaišku, į kurią pusę pasiduoti: svajoti ar dėliotis tvarkataštį ateinančiai savatei.

Įrašas #85. Durys atsidaro

Vėl grįžau prie Durų.

Atsikeli vieną rytą ir pasąmonė jau išrinkusi, kokia plokštelė suksis galvoje.

Anąkart atradus Duris a lot of shit had happened after that day...

 Turiu magišką simbolį, ateinantį iš pasąmonės. Kurį teko įgyenti. Kuris susijęs ir jau turi vinguriuotą istoriją su juo kartu. Kuris nebeatsiejamas nuo kaikurių dalykų.

Įrašas #84

Naujausias iššūkis - karyba. Keliu koją ten, kur nieks, net mama, neįsivaizduoja, kad galėčiau būti. Ir procesas jau įsibėgėja. Šiek tiek baisu, tačiau pusiaukelėj nesustosiu. Nebent jie patys mane sustabdys.
Tada bent jau būsiu pabandžius.

Įrašas #83

Jei dabar kas nors lieptų pasirinkti vieną miestą, kuriame esu buvus ir norėčiau vėl grįžti, tai pirmoj vietoj būtų Amsterdamas.
Žmonės, kurie daug šypsosi, vos ne kiekvienas kažkuo įdomus ir išskirtinis. Ir niekam ten netrukdo, kaip tu atrodai. Kad ir panelė su 12 centimetrų ,,špilkom'' ir nuskusta puse galvos.
Dviračiai. Devynios galybės dviračių ir didžiulės dviračių stovėjimo aikštelės.
Didžiulis gėlių turgus.
Vandens kanalai ir maži laivukai juose.
Coffee shopai. Kaip be jų? :))

Tikriausiai čia dar įtakos turi ir tai, kad jame buvau, palyginti neseniai. Viena, Niunbergas, Ženeva ar Liucerna  taip pat miestai - legendos.

Įrašas #82

Mano naktis - būrimas iš kavos tirščių. Puodelio dugnas - vaizduotės laukai: saulė, mėnulis, veidas, kryžius, katė ar vilkas. Vis kitaip kasnakt. 

Ženklai išlieka atminty ir atgyja sapnais. Ir čia nereikia Jungo, kad suprasčiau jų kalbą.

 Reikia tik sulaikius kvėpavimą išsapnuoti visus sprangius šventuosius, kol patekės saulė ir pragydęs paukštis išvaikys juos į pašales.

Įrašas #81

Džiaugiuosi, kad jau pasibaigė šventinis maratonas. Asibodo tos pseudo prasmės per televiziją, pseudo kultūra ir valgymas non stop.

Televizija - tai toks apartas, kuris patiekia tai, ko reikia didžiajai auditorijos daliai.  Pamačius ,,šventinę'' programą, darosi koktu, kokioj visuomenėj gyvenam. Kvaili, be gilesnės prasmės filmai, šou ir jumoras apie deimantus kiaušiniuose. O šventas absurde...

Tikiuosi sulaukti tokios dienos, kai lietuviai domėsis kažkuo daugiau nei savo kiemu ir kaimynų gyvenimu, norės siekti bendrų tikslų, o praeiviai gatvėj nebespjaudys ,,sėmkių'' kur papuola. Kartais gali atrasti kultūros šviesos, kuri kaip laukiniai žvėriukai spiečiasi mažuose užkampiuose. Toje šviesoje gali pasijausti kaip ne provincijoj, skambant fortepijono muzikai atgaivinti sielą...
Tačiau, vos peržengi tos kertės slenkstį, tave užgriūva rusiško popso estrados žvaigždūnų muzika. Lieka tik bėgti kuo toliau, kol nedingus gera nuotaika.

Deja, kultūringos valstybės nesukursi taip greitai. Lieka tik laukti, kada mano kraštas išbris iš pusės amžiaus sovietinės okupacijos sąlygoto provincialumo liūno.