Dievinu pažinimo džiaugsmą, patirtį, kuri tampa svariu įrodymu sau pačiam. Mėgstu stebėti ir mokytis.
Kuo toliau, tuo labiau ateina supratimas, kas tas gyvenimas ir kaip jį vartoti. Kas tas pasaulis ir kam rangomės ant jo kaip kirmėlės puvėsyje. Kol kas aš kaip kirmėlė dar aktyviai bandau eiti į priekį, keisti pasaulį, išgraužti naujus takus. Noriu padaryti puvinio perestroiką ir įvesti vokišką ,,Ordnung''.
Jaučiu aplink save tokias pačias kirmėles, jų susireikšminimą ir jų nepaaiškinamą slaptą norą man perkasti gerklę. (Nesvarbu, kad visos kirmėlės dabar tam pačiam puvėsy.) Ir atrodo, kad iki to tereikia tik vieno vienintelio žingsnio.
Po gerojo savaitgalio vis dar jaučiamas teigiamas nuovargis. Kerta per kojas, ypač galvą. Atrodo, kad kepenys vis dar kovoja... Po braidžiojimo po lietų, lietaus skiedimo tikiuosi, kad neskaudės gerklės. Nepaisant to, dabar jau bus galima kirsti finišo tiesiąją : du koliai, trys egzaminai. Laukia nelengva birželio pradžia, naujas darbas ir sesija tuo pačiu metu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą