Alchemikas

O, šventas absurde, maitinantis neregius! Lenkia galvas tau pasaulio žmonės, užrištomis akimis klaupia ant kelių. Kas kartą bent akies krašteliu išvydusi tavo dieviškąjį veidą noriu užsirišti akis. Prieinu išvadą, kad geriau gyvena mankurtai nesukdami sau galvos kas, kaip ir kodėl klausimais. Bet tenka rezignuoti, kai žinau, jog nieko nepakeisiu.
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Savaitgalį vykusiose Hanza dienose turėjau galimybę pabendrauti su labai įdomiu žmogumi. Po ilgo pokalbio į galvą dar kartą grįžo sena kaip pasaulis mintis : sutinki tuos žmones, kuriuos reikia, toje vietoje ir tuo laiku. Inteligentiškas, vidutinio amžiaus vyriškis, gymio artimųjų rytų, tačiau save vadinantis internacionalu. Jo darbas - dėstyti ekonomiką, tarptautinius santykius ir politikos mokslus. Kurį laiką jis dirbo Vilniuje, šiuo metu laikinai yra Kaune, o po poros savaičių vyksta į Kiprą. Mano lietuvės prigimčiai visai svetima, kad visiškai nepažįstamas žmogus pradėtų dalinti savo mintimis, gyvenimo filosofija. Juolab, kad nepažįstamasis nemoka mano gimtosios kalbos.
Labiausiai stebinantis dalykas - atrasti tokiu kampu pasaulį matantį asmenį. Tik matymas pastarojo dar gilesnis, persipynęs su gyvenimiška patirtimi, realiomis žiniomis. Kalbėjomes apie Lietuvą, kokią jis pamatė mūsų šalį, kokie įspūdžiai liko, apie pasaulio sistemą, realų III pasaulinį karą. Vilnius jam patiko, jis mato progresą, tačiau sovietų palikimas padarė labai gilią žaizdą ne tik architektūroje ir kultūroje, bet ir visų žmonių mintyse net jiems patiems to nejaučiant. Ir mums teks dar daug metų padirbėti, kad ta žaizda užgytų.
Kas geriau galėtų apžvelgti visą pasulį, jei ne žmogus gyvenęs beveik visuose pasaulio kraštuose. Mokslinės fantastikos knygos apie pasaulio sistemą ne tokios jau ir fantastiškos, kai sistema veikia net tavo paties kieme. Plaukiant pro šalį žmonių srautui abu sutikome, kad šiandieniniam pasakuliui nereikia protingų asmenybių. Kad ir šiandienos Lietuvoje dirbdamas maximos parduotuvėje gali uždirbti daugiau, nei krūvas knygų sugraužęs mokslininkas, kuris šiuo metu sėdi supelijusiame, drėgname rūsyje ir bando atrasti rydienos stebuklą.Puikus pavyzdys lazerių fizikai, kuriems valstybė, galima sakyti, trukdė pradėti bendradarbiavimą su užsienio laboratorijomis bei pramone. Sistema pasiglemžusi kiekvieną. Jai labiausiai patinka trijų-keturių ciklų žmogystos : Darbas- maistas-televizija-miegas, dar kartais seksas. Sutiktojo pasakojimu, nors Amerika žavi savo stulbinančia gamta, tačiau statistinis amerikietis gyvena būtent tokiu ciklu. Lietuviai, aišku, nuo jų neatsilieka, tačiau Europoje dar yra tautinės kultūros pedsakų.
Kiekvienas bent šiek tiek nestandartiškai atrodantis žmogus yra susidūręs su veriančiais žvilgsniais, įvairiais keiksmais ar net smurtu gatvėje. Vakarų Europoje tai ne taip ryškiai išreikšta, kaip pas mus, rytuose. Žmonės pripratę matyti tik tai, ką kasdiens jiems perša televizija. Seniau pogrindyje gyvavusi grupė Thundertale savo pasirodymų metu sulaukdavo dėmesio tik iš savo ištikimų gerbėjų. Po grupės pasirodymo televizijoje koncertų pasiklausyti ateina sportiški treninguoti žmonės, kurie geriausiu atveju žino legendinę grupę Antis. Net nebejauku mėgautis muzika, kurią klausei nuo vaikystės, kai aplinkui asmenys, paprastai paleidžiantys keiksmą į tavo pusę. Viskas būtų gerai, jei jie ne tik ateitų paklausyti tokios muzikos, bet ir gerbtų tokią kultūrą  propaguojančius žmones. Žiūrovui viskas pateikiama jau sukramtyta, nes dauguma tingi krutinti smegenis. Jiem jau būna per daug sudėtinga suprati kažką ,,nesukramtyto''. Iš to nepažinimo atiranda neapykanta kitokiam.
Tuo tarpu vakarų Europa, sutiktojo pasakojimu, pritvinkusi rasizmo. Kas labiausiai stebina, rasizmo centras, pasak jo, ne kas kitas kaip Viena. Tas pats kultūros, muzikos, architektūros šedevrų kupinas miestas ,,rasizmo sostinė''. Ir kas galėtų patikėti ir pasakoti apie tai? Nebent savo kailiu rasizmo apraiškas patyręs žmogus.
Nepaisant tokio pasaulio stebėjimų mano pašnekovas išlieka pozityvus. Kai nieko negali pakeisti, tenka susitaikyti su tuo. Galima būtų burtis ir bandyti mažumai atsidurti piramidės viršuje. Tačiau kaip tai padaryti, kai tokių susirinktų mažas kaimelis, o pirešakyje visas pasaulis?
Po pokalbio prisiminiau Paulo Coelho knygą Alchemikas. Iš tikrųjų, manau, kad sutikau vieną tų šiandienos alchemikų, keliaujančių per pasaulio dykumą ir pakeliui  besidalijančių savo patirtimis bei filosofija.