Įrašas #83

Jei dabar kas nors lieptų pasirinkti vieną miestą, kuriame esu buvus ir norėčiau vėl grįžti, tai pirmoj vietoj būtų Amsterdamas.
Žmonės, kurie daug šypsosi, vos ne kiekvienas kažkuo įdomus ir išskirtinis. Ir niekam ten netrukdo, kaip tu atrodai. Kad ir panelė su 12 centimetrų ,,špilkom'' ir nuskusta puse galvos.
Dviračiai. Devynios galybės dviračių ir didžiulės dviračių stovėjimo aikštelės.
Didžiulis gėlių turgus.
Vandens kanalai ir maži laivukai juose.
Coffee shopai. Kaip be jų? :))

Tikriausiai čia dar įtakos turi ir tai, kad jame buvau, palyginti neseniai. Viena, Niunbergas, Ženeva ar Liucerna  taip pat miestai - legendos.

Įrašas #82

Mano naktis - būrimas iš kavos tirščių. Puodelio dugnas - vaizduotės laukai: saulė, mėnulis, veidas, kryžius, katė ar vilkas. Vis kitaip kasnakt. 

Ženklai išlieka atminty ir atgyja sapnais. Ir čia nereikia Jungo, kad suprasčiau jų kalbą.

 Reikia tik sulaikius kvėpavimą išsapnuoti visus sprangius šventuosius, kol patekės saulė ir pragydęs paukštis išvaikys juos į pašales.

Įrašas #81

Džiaugiuosi, kad jau pasibaigė šventinis maratonas. Asibodo tos pseudo prasmės per televiziją, pseudo kultūra ir valgymas non stop.

Televizija - tai toks apartas, kuris patiekia tai, ko reikia didžiajai auditorijos daliai.  Pamačius ,,šventinę'' programą, darosi koktu, kokioj visuomenėj gyvenam. Kvaili, be gilesnės prasmės filmai, šou ir jumoras apie deimantus kiaušiniuose. O šventas absurde...

Tikiuosi sulaukti tokios dienos, kai lietuviai domėsis kažkuo daugiau nei savo kiemu ir kaimynų gyvenimu, norės siekti bendrų tikslų, o praeiviai gatvėj nebespjaudys ,,sėmkių'' kur papuola. Kartais gali atrasti kultūros šviesos, kuri kaip laukiniai žvėriukai spiečiasi mažuose užkampiuose. Toje šviesoje gali pasijausti kaip ne provincijoj, skambant fortepijono muzikai atgaivinti sielą...
Tačiau, vos peržengi tos kertės slenkstį, tave užgriūva rusiško popso estrados žvaigždūnų muzika. Lieka tik bėgti kuo toliau, kol nedingus gera nuotaika.

Deja, kultūringos valstybės nesukursi taip greitai. Lieka tik laukti, kada mano kraštas išbris iš pusės amžiaus sovietinės okupacijos sąlygoto provincialumo liūno.