Sujaukti jaukiai juodi patalai ir ant žemės pažerti daiktai. Chaosas mažose smegenų ląstelėse ir kažkur už krūtinės ląstos..
Tą vėjuotą vakarą tu daužei sienas ir kaip vaikas už nugaros slėpei kruvinus pirštus.
Tą paskutinį vakarą kambary buvo kaip niekad nuoširdu. Vandenijo akys, o rankos pynėsi į gniutulą aplink mus ir po kaklu.
Tą naktį miegojom taip, kaip ir pirmąkart. Kaip ir pirmąkart naktį skaičavom liepsneles kapuose, kaip ir pirmą naktį nerūpėjo niekas aplinkui, kaip ir pirmą naktį buvom vienas juodas keistuolių taškas patvory..
Šito scenarijaus coda turėjo būti kita.
Neišgyventa iki paskutinio atodūsio tema aidi vėl, vėl ir vėl.
Neprikalbėtam kambary.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą