Šią vasarą savo senelių žemėj noriu Vudstoko. Tokio globalaus ir išpildyto. Tokio, kur galėtų groti visi, išlindę iš rūsių ar garažų. Tokio, kur žmonės kalbėtųsi, kur būtų tiesioginis bendravimas ir dalijimasis. Toks, kad velniop nueitų visos gerų žmonių depresijos bei vienišumas.
Tai būtų vieta, kur galėtum atrasti sau artimų sielų, o išvažiavus liktų tie žmonės aplink, tik pažirtų virur po svietą. Miesto gatvėj susitikę nieks nepamirštų nusišypsoti ir pasiteirauti, kaip sekasi.
Tada bankrutuotų psichoterapeutai ir antidepresantų pramonė. Nes nėra geresnių vaistų kaip bendravimas ir vienas kito supratimas.
Savaime suprantama, būtų didelis laužas, kad galėtum sušilti naktį, o ryte išsivirti arbatos. Virtume didelį katilą šiupinio, kuriam produktus suneštų kiekvienas, ką turi.
Jei jau ateina pasaulio galas, tai prieš tai reiktų išgyventi tokį draugystės, muzikos ir taikos įvykį.
