Nesigailiu niekuo, kokius kelius ir klystkelius ikišiol esu pasirinkusi. Nesigailiu, išskyrus vieną vienintėlį. Užspaudusi širdies balsą, kuris man rėkte rėkė sustoti ir eiti kaip ėjus, apsinuodijau tavimi. Nuodais, kurie veikė lėtai, graužė vidurius ir vis ūmiau sukeldavo konvulsijas. Paminos svajonės, amžini svaigimai ir su draugėm plepalai apie fiziką, fizikus ir tas vienas jų, dėl kurio verta buvo stengtis. Vienintėlis, įskaudintas ne širdimi priimtu sprendimu. Kuriam neturiu nė menkiausios moralinės teisės palinkėti sveikatos esant ligoninėje, kurio paskutinis prašymas buvo nerašyti ir nesveikinti net su gimtadieniu - nepriminti apie save. Dabar nedrįsčiau į jį pakelti akių. Kas kartą prisiminus visus nuo mokyklos baigimo mėginimų grįžti kartus, nebesitikiu nieko. Nė nedrįstu. Tik visa širdimi linkiu būti laimungu.
Vis labiau tolstant istorijai su tavimi į praeitį, detoksikuojuosi vis greičiau. Užsidaręs dar vienas užburtas ratas verčia permąstyti vėl viską iš naujo. Viskas keičiasi, tik lieka fizika - mokslas, sužavėjęs nuo pirmų pamokų - ir nuostabūs fizikų protai, kuriais negaliu sustoti žavėjusis.
Žinau (jaučiu tai), kad viskas bus tik geriau.
Klausyk širdies, klausyk širdies balso - kartoju sau.
