Naktinėjimai iki paryčių su nebaigtais ir naujais pradedamais darbais. Bandymas pavyti laiką ir perlipti save, per savo tingėjimą per bet kokį mėginimą darbus atidėti, kad tik nereiktų smegenų apkrauti sudėtingais algoritmais ir piešiniais. Nuolatinis savęs apgaudinėjimas, kad dar yra kažkoks internetinis puslapis, kurį būtinai reikia perskaityti, kad yra kažkokia daina, kurią būtinai turiu išgirsti jau šią minutę. O tada likus paskutinėms dviems naktims, kurios būna ilgiausios, prasideda savęs graužimas ir sprinto bėgimas. Kavą keičia itin stipri arbata be jokio cukraus.
Viskas būtų gerai, nes aš naktinis paukštis ir man pats tas linksmumas dirbti naktį. Viskas būtų gerai, jeigu ne rytiniai laboratoriniai darbai ir seminarai... Nebegirdžiu žadintuvo (dabar jų nusistatau net porą), jau kelis kartus pakeičiau skambėjimo toną, bet vis taip pat. O kai jau išgirstu, kad laikas keltis, toks jausmas, kad kūnas jau žino, kad reikia eiti, tačiau siela dar kažkur anapus ir kol ji grįžta į kūną būna taip keista... Šįryt mačiau Viktor Tsoi. Jis šypsojosi ir laikydamas tarp pirštų smilkstančią cigaretę pamojavo ir liepė eiti.
Gal iš tikrųjų tai tiesa? Tiesa, kad per sapnus nukeliaujam į kitas erdves ir kitus pasaulius, kur šiapusinės fizikos ir logikos taisyklės nebegalioja?.. O gal man tiesiog čiuožia jau vien dėl tokių minčių?..
Anyway, po tokių būsenų būna labai linksma ir juokinga iš daugelio dalykų. Net mintis apie iš lėktuvų mėtomas sėklas, iš kurių išauga dilgėles mutantes atrodo tokia nuostabi ir juokinga.
Šiandien teko dėl didelių svajonių ir siekių atsisakyti vienos tokios pat didelės kaip ir kitos. Nuo pat ankstaus ryto su vienu popieriaus lapu rankose skubėjau kelti baltos vėliavos. Kad ir kaip būtų gaila.. Sprendimo priėmimas truko tik kiek trumpiau nei ilgiausiai trukęs. Su vyr. štabo seržantu surinkom mano uniformą, ekipuotę ir viską viską, ką buvau gavusi. Nors mano tarnyba truko kiek ilgiau nei porą mėnesių, kiekvieną šeštadienį šąlant rikiuotėj, spėjau dar labiau susižavėti visa sistema ir kaip ji veikia. Nors ji protingų žmonių sukurta tokia, kad galvoti reiktų nedaug.
Kiekvienas gramas tavo 30 kg kuprinėj turi būti apgalvotas, kiekviena kišenėlė su savo paskirtimi, žinodamas žingsnį A, iškart žinai, koks bus B ir C.
Niekuomet negalėjau pagalvoti, kad sugebėsiu išlaikyti karinius fizinio pasirengimo testus. Aš, niekad nemėgus kūno kultūros pamokų, niekad normaliai nesportavus, net be didesnio išankstinio rengimosi išlaikiau 2 testus iš 3 ir net geresniais rezultatais, nei minimalūs.
Įdomiausia - balistika ir ginklai, veiksmai su ginklu. Išmokau išrinkti ir sudėti automatą AK-4. Senukai ginklai dėl valstybės ,,biednumo'' tarnauja dvigubai daugiau metų negu aš turiu. Pagaudavau save besidžiaugiančią parako kvapu ir tepaluotom nuo sutepto ginklo rankom. Čia dar vienas keistas kvapas, kuris man patinka. Pirmasis - geležinkelių kvapas. Pasivaikščiojus bėgiais galima tokį užuosti.
Keistai pasirodys, bet dar į tarnybą noriu grįžti kokiu nors būdu. Anksčiau ar vėliau. Nes tai be proto geras jausmas suprasti, kad tai - atliekama pareiga savo gimtai žemei. Be proto geras jausmas savo gyslomis jausti tekantį senelių ir prosenelių partizanų kraują, kuris vėl gyvas. Tada sapne juos sutinki. Jie šypsosi, atiduoda pagarbą ir spaudžia tau ranką.
Dabar prasideda senų-naujų svajonių siekimas. Svarbiausia vis paspardyti savo tingią sėdynę ir judėti į priekį. Kaip sako mano vienas draugas, norint judėti į priekį, reikia vieną koją iškelti iš savi komforto zonos.