Nuraučiausia vasara ever. Ir jei sulauksim tos pasaulio pabaigos, nei kiek nebus gaila, kad ji buvo būtent tokia.
Po visos tokios įvykių virtinės artėjantis štilis, grįžimas į rimtas studijas su konkrečiu tvarkaraščiu ir planu bent savaitei į priekį atrodo baugiai. Baugina ir sau išsikeltas karinis iššūkis, kuris vis dar aptrauktas miglomis.
Jau dabar trūksta visų sutiktų žmonių, su kuriais teko dirbti, dalintis patirtimis ir žiniomis.
Magiškų, mistiškų ir neįtikinamiausių atradimų dieną ir nepakartojamų ilgų vakarų su liaudies dainomis, pasakomis bei kanklių muzika.
Kažkas persimainė galvoje. Sunku pačiai suprasti. Tik norisi gražiau visa tai susitvarkyti, kad būtų galima grįžti į ritmą.
