Savęs atradimo kelyje sunkiausia eiti viena kryptimi, kai neturi tikslaus gyvenimo plano : kada, kurią minutę/kurį laikotarpį, ką veikti. Koks metodas yra geriausias? O gal geriau improvizuoti ir žiūrėti, kas iš to gausis? Nors kiti sako, kad geriau iš anksto ruoštis...
Kuomet pasiklystu vaistų ir medicinos džiunglėse turiu vieną ypatingą draugę, kuri visuomet moka jei ne nurodyti išeitį, tai bent jau atjungia rūpesčių ir galvos skausmų laidą.
Kas kartą nusižengus taisyklėms ir vietoj karčios mokslo šaknies pasirinkus savaitgalį sostinėj ar muzikoj, grįždama į kasdienybę noriu sukelti revoliuciją. Jau traukiny rezgu planus apie pasaulio užvaldymą ir dėlioju, ko reikia, kad taip įvyktų.
Ir iš tikrųjų, sėdėt vietoj bus galim sulaukus pensijos.