Savęs atradimo kelyje sunkiausia eiti viena kryptimi, kai neturi tikslaus gyvenimo plano : kada, kurią minutę/kurį laikotarpį, ką veikti. Koks metodas yra geriausias? O gal geriau improvizuoti ir žiūrėti, kas iš to gausis? Nors kiti sako, kad geriau iš anksto ruoštis...
Kuomet pasiklystu vaistų ir medicinos džiunglėse turiu vieną ypatingą draugę, kuri visuomet moka jei ne nurodyti išeitį, tai bent jau atjungia rūpesčių ir galvos skausmų laidą.
Kas kartą nusižengus taisyklėms ir vietoj karčios mokslo šaknies pasirinkus savaitgalį sostinėj ar muzikoj, grįždama į kasdienybę noriu sukelti revoliuciją. Jau traukiny rezgu planus apie pasaulio užvaldymą ir dėlioju, ko reikia, kad taip įvyktų.
Ir iš tikrųjų, sėdėt vietoj bus galim sulaukus pensijos.
Keisčiausi metai ever. Dar keistesnė jųjų pabaiga. Ir protu sunkiai suvokiami sąryšiai. Pamąsčiau, kad gal reikėjo studijuoti psichologiją, kad galėčiau geriau suprasti žmones. Nes kartais atrodo, kad dėl savo supratimo klystu arba tai palikta žymė pastarųjų metų. Šiuo metu mano smegeninėj sukasi svarstymai, kurie net nepriklauso mano amžiaus žmonėms.
Heh.. Pagaliau paaiškėjo tiksli kelionės į Olandiją data. Jau planuoju, ką reiks pamatyti ir kur nuvykti. Can't wait for it.
Vakar įsigijau psichodelinį man labai per didelį džemperį ir jau įsivaizduoju kaip barake gąsdinsiu blokiokes. Dar trūksta treningiuko su trim ,,pulfokėm'' iki visiško trumpo jungimosi smegenyse.