Zoori liepsnojančiam mieste

Ant stiklo lenktyniauja vėlyvo rudens lašai. Vienas veja kitą, du iš jų susilieja, įgauna pagreitį ir pirmi pasiekia finišą.
Nuo drėgno asfalto atsispindi žibančios mašinų akys. Tolumoje - liepsnojančios miesto šviesos. Nuovargis merkia akis...
Ar iš tikrųjų yra likimas? Ar mūsų pačių mintys galų gale tampa materija?
Sužadinus atomą vyksta grandininė termoblanduolinė reakcija, E lygu m kart c kvadratu.... Bang! Ir kas tada? Mirtis ar tai naujas gyvenimas? Ir kur tada save atrasti? Kaip suiprasti save?


,,Zoori, zoori'', šnabžda Garšva.
Kur yra zoori? Kas yra zoori? Kodėl zoori yra? Aš pamečiau zoori. Padėkite man jį surasti! Gal jis išskrido?''

Pikti liežuviai plaka

Iš pykčio, pavydo, neturėjimo, ką veikt, ar neturėjimo daugiau pokalbių temų kyla apkalbos?

Įsivaizduojam kelias žmonių grupes, esančius skirtinguose patalpos kampuose, o pats bandai būti taktiškas ir prieiti tai prie vienos, tai prie kitos grupelės. Taip bevaikštant skirtingoj grupelėj išgirstum kalbant apie priešingoj pusėj ar greta esančią grupelę. Gali būt toks jausmas, kad tik vaikščiojantysis lieka nepaminėtas, bet galim kirst, kad jam tenka gal net dvigubai.
Širšių lizdas. Nemėgstu šitų scenų. O tai kasdienybė...

Pagerbtieji tarp moterų

Studijuojant bobiškoj draugijoj galiu tik užjausti tuos kelioliką nykstančios rūšies atstovų, kurie turi visas mus, bobas, pakęsti. Taip, būtent ,,bobas''. Ne merginas, ne moteris ar kaip nors panašiai.
Tos bobos, kurios amžinai nesustodamos šneka, dalijasi maisto gaminimo patirtimi, rankdarbių idėjom ir reikalauja vyriško dėmesio tikriausiai išsekina ir taip prastai besimaitinančius, be mamų gyvenančius studentus. Matau, kaip kartais nuo tokių kalbų tinka vienintelė skaipo šypsenėlė (facepalm).
Galbūt tai dar pakenčiama, tačiau, jei būdamas vyriškiu neturi tokio pačio drauguo tik jum suprantamiems paspangimams ir alui... Uh, brolyti...
Kyla klausimas kas geriau : studijuoti vyrams vyriškoj kompanijoj (kaip tuo gali pasidžiaugti fizikai) ar būti pagerbtu tarp moterų biomedicinos studijų srity?

Įrašas be esmės. Pajautimai.

Rūkuota, ūkanota, geltona spalio naktis, kaip ir priklauso tokioms prieš-vėliniėms nuotaikoms. Degantys šiaudų dvarai ir planas padegti  dar vieną, jau savo, šiaudų kitką. Naikinimo instinktai reikalauja daugiau veiksmo, tačiau nenorint įžeisti žmonių religinių jausmų pasitraukiam į užkulisius.
Po dienos muzikoje išsekimas ima viršų. Mėgaujuosi naktiniais vaizdais pro automobilio langą - galėčiau važinėt ir važinėt,  kai kas taip vežioja. Kartą per metus būna TAIP gražu. Kartą per metus šimtamečiai seneliukai išsivaro savo šimtametes mašinas ir traukia uždegti žvaklių artimiesiems. Kartą per metus eilės prie kapų - ,,jak gotyčno'', pasakytų geriausia draugė.
Prieš nueinant miegoti dar būtina aplankyti ,,susimąsčiusį, tamsų Nevėžį'' ir pastovėti tilto viduryje. Juodas beveik stovintis vanduo su geltonom lapų dėmėm. Ant upės kranto - senosios miesto kapinės, po kurias darželio auklėtoja vesdavo ekskursijas. ,,Čia palaidotas knygnešys. Čia karių kapai. O čia, vaikučiai, palaidota mokytoja, kuri mirė gimdydama.'' Rūkas.
We were freak kids. ,,Jak gotyčno''

Geriausia Kaune - bilietas į Vilnių

Pačios nuostabiausios kelionės traukiniu Kaunas - Vilnius. Didelio masyvaus traukinio dundėjimas, perono nepersaldinta romantika, o kelionės tikslas daug žadantis.
Iš Kauno išlydintis Šančių ,,grožis'', mažos patręšusios bakūžės, vadinamos sodais, pramonės rajono pilkas spindesys, o finalui - didelis didelis laukas. Liepsnojantis dangus ir medžių lapai, to karščio išdegintos žolės. Į visą kompoziciją dar keletas paukčių ir štai - kone Čiurlionio paveikslas.
Palei bėgius maži žmogeliai besivedantys  dviračius ar neaišku ko vaikštinėjantys. Tokie kaip ir pačiai tenka. Įdomu, ką tada galvoja mašinistai, kai eilinį sykį toj pačioj vietoj mato žmogų, kur jo neturėtų būti. Pasveikina garsiniu signalu, leisdami likti labai susirekšminus.
Vienas privalumas studijuojant Kaune, kad sostinė  išliko siektina ir šiek tiek paslaptinga. Mažos senamiesčio gatvelės, niekada nelankyti kiemai, visa galybė barų - kiekvienam pagal skonį ir poreikius - niekada nemieganti atmosfera su trupučiu kultūros prieskonio. Miestas toks, kaip ir tas geležinis Canis lupus - žibančiom akim, kaukiantis ir senas. Tik kad tokio nenorėtum savo kieme sutikt.

Visai smagu taip poetizuoti ir tikėti, kad yra tikrai puikių, neištyrinėtų miestų visai pašonėj. Ir nepaisant visko, pusantros paros Wilno buvo labai naše.

Dinozaurai

Sunkiosios muzikos koncerte savo gimtinėj jaučiuosi kaip dinozauras. Koks nors pterodaktilis. Ilgais palto skvernais sklendžiu virš  galvų - aplink publika, kuri mums pradėjus klausyti teisingos muzikos ir lankytis konertuose dar nežinojo, kas yra rokas. Ką jau kalbėti apie sunkesnius variantus.
Besišlaistantys gatavi vaikai, pasiruošę sudrebinti pasaulį savo išskirtiniais sugebėjimais nusigerti ir nepaklusti visuomenės normoms.
Mano kartos ,,neformalija'' augo ir vystėsi  ,,Linelio koncuose'', muzikos ir dailės mokyklose, besidalindami diskais su būtina paragauti muzika. Deja, o gal ir laimei, nebuvau toj grupėj alkoholio chebrantų.  Supratimo, kaip atrodyti mokėmės vieni iš kitų, iš dievaičių ant scenos. Užaugom aplinkoj, kuri leido suprasti, kad visuomenė nenori matyti ir nesupranta kitaip atrodančių. Buvom užgrūdinti ,,draugiškų'' pokalbių su sportiškais ,,draugais'' ir (kitaip nei užaugę Vilniuj) žinom, kad, jei nenori problemų, tai ir nelįsk į akis. Ši patirtis praverčia ir dabar.
Įdomu, ką dabar galvoja tie vaikai, kaip jie priima informaciją ir mokosi. Iš ko jie mokosi? Kas dabar yra ,,kieta''? Suverstas bambalis prasto alaus sau į skrandį? Kažkokie filmų suaugusiems imitavimai? Atsakykit, jaunimas.

.

Niekada nebuvau didelė Doors'ų gerbėja... Iki vakar. Atėjo jie pas mane patys.

For the music is your special friend
Dance on fire as it intends
Music is your only friend
Until the end

And by the way... Antra repeticija = pirmas koncertas made my week.