Kur sutartinės pina pasaulius

Mąstau ir negaliu sugalvoti daugiau Būtiniausių reginių sąrašo punktų nei vienas - MJR. Po savaitgalio užkalbėjimų, burtų, dūmų, jačiuosi geriau nei puikiai. Būgnų dundesys pakrovė širdies judesiams energijos mažiausiai metams. Nepakartojamų auksinių paskaitų mintys vis dar rangosi tarp smegenų vingių, ieškodamos vietos nusėsti ir pereiti į jų materializavimo stadiją, tolimesnius apmąstymus. Išmoktas naujas amatas traukia pirštus - jau žinau, ką veikskiu norėdama atjungti smegenis nuo knygų. Gimė idėja pagaliau išsivirti naminio muilo su žolelėm, kurios savo kvapu jau pripildė visus namus. Meditacija pasileidžiant muzikos garsų tėkmėn - dalykas nepakeičiamas niekuom.

Ir tikrai, pasaulis yra žymiai daugiau, nei sugebi suvokti savo menku proteliu. O ir ne vien protelio čia reikia. Pajautimas, įsiklausimas į save, medžius, ugnį, vandenį, paukščio skrydį...
Geriausia vasaros pabaiga, kokia tik gali būti. O šiandien rudens pasveikinimui - obuolių pyragas.

Svajonė ar realybė (panašiai kaip tiesa drąsa)

Liedama penktą prakaitą prie viryklės stengiantis išgauti kokį nors naują skonį iš baigiančios atsibost vištienos file fonui įsijungiau filmų klasiką - Gantelmen Prefer Blondes su Merlin Monro. Žymiai smagiau maišant maistą pakraipyti klubus, nei žiūrėti pro langą į belapius kaštonus (o dar juk vasara nesibaigė).
Merlin, ak, tobula moteris. Jau vien jos talija traukia žvilgsnį, ką kalbėti apie raudonas lūpas ir tuos šviesius plaukus. Taip svaigstant dėl tobulumo atsiranda noras artėti link tos ,,tobulybės''. Tik klausimas, kiek reali moteris prie viryklės gali tapti tokia ikona kaip MM. Tikriausiai dažnas vyras pasvajoja apie aktores, dainininkes ar porno filmų veikėjas. O grįžęs į realybę pamato tą patį atsibodusį, piktą, pavargusį veidą. Tada internete atsiranda straipsnis su stebinančių naujų plastinių operacijų statistikomis. Ir kiek verta to siekti, nepamirštant ir savo pomėgių, silpnybių, to, kas reiškia ,,aš'' - žmogus, dukra, sesuo, asmenybė, moteris?

 Bandyti gyventi kaip svajonė ar realybė? Šiuo klausimu norisi padiskutuoti ir tikiuosi, atsiras tie žmonės, kurie atsiranda reikiamu metu ir reikiamoj vietoj. Nes galų gale jie atsiranda. Tik būtų malonu su kava, gera muzika ir vėjo atneštu kažkur smilkstančios cigaretės kvapu.

Faking kartų kaita

Atrodo, kas gali būti geriau už gimtą Lietuvos provinciją, kur kiekviena kertelė sava - su ypatinga istorija ir prisiminimu. Tačiau vienas dalykas grįžus ypatingai glumina... Paaugliai. Jie visur. Jie maištauja, prašo nupirkti cigarečių, spokso, eina į madingas vietas kiekvienam pagal pomėgius.

 Ir  tik vienas kitas savas veidas. O ir tas retas arba sutartas iš anksto. Tada nori - nenori pasijunti seniena. Galva praplauta universitete ir kasdienių realybės pamokų. Niurzgi tada kaip tai daro seni žmonės - nepatenkinti iš scenarijaus ,,Mūsų laikais buvo geriau''. Ir liūdna kai tai supranti savo asmenine smegenų žieve. Juk negalėjai pagalvoti, kad užtenks tik poros metų iki tokio senienos nusigyventi.

Life - it happens (shit too)

Artėjant kiekvienai naujai pradžiai ar pabaigai pradedu galvoti, kaip čia dabar bus. Kuo tapsiu po to, kuo buvau iki šiol, kas pasikeitė. Čia kaip Naujieji metai. Dauguma duoda sau pažadus, pasirašo sąrašą darbų, padarytinų iki kažkokios nustatytos datos. Naujieji - tai proga buti geresniam, nebe tokiu.

Šįmet, prieš naujus mokslo metus galvoju : Damn, jau trečias kursas. Po šių metų laidos atestatų teikimo užplūdo ir artėjančio galo nuotaikos. O kas tada? Kuo mes tapsim? Kur dėsimės ir kuo dirbsim? Pakalbėjus su mąstančiais, baigusiais mokslus prieš keletą metų šiek tiek liūdna. Tiesa ta, kad čia netapti ,,white trash'' yra ganėtinai sudėtinga. Lietuvis nemėgsta, kai kam nors sekasi už jį geriau, jis niekina tuos, kurie uždirba didesnį pinigą, jis reiškia nepasitenkinimą valdžia ir viskuo aplinkui pats sėdėdamas su alaus bambaliu prie teliko. Taip, lietuvis apie save yra labai geros nuomonės ir nei vienas nepagalvoja, kad dėl nesėkmių yra kaltas pats : nesimokė, neįstojo į paklausią darbo rinkoj studijų programą, šiek tiek tingėjo, o negalvoti buvo lengviau.

Tai, ką pati pasiringau, atrodo ganėtinai neblogai. Tačiau Lietuvos vaistų pramonėj reikalingi vos trys farmacininkai. Taip tvirtino patys verslininkai. Kelias į vaistines dažniausiu atveju visada atviras. Senasis personalas sensta, artėjanti pencija skubina  priimti jaunus žmones. Skamba tikrai optimistiškai. Tiesa ta, kad kuo toliau nuo Kauno dirbi, tuo geriau gali uždirbti. Tarkim, Akmenė : padoraus buto nuo 50 Lt per mėnesį, komunaliniai mokesčiai, pragyvenimas nebrangus, visur gali nueiti pėsčias, o alga už tą patį darbą Kaune didesnė kone pusantro karto. Norintiems didesnių iššūkių, patys didieji verslininkai siūlo burti savo nedraminčius, galvojančius žmones ir kurti mažas įmones, po to jungtis į didesnius darinius arba savo produktą parduoti rykliams ir iš to neblogai uždirbti. Galima imti pavyzdį iš Aukštaitijos bravorų. Žmonės gaminantys alų susijungė į vieną didesnę sąjungą ir visi kartu moka mokesčius, kas labiau apsimoka, nei būti vienam kariui lauke ir mokėti tiek pat, kiek ir banginis Švyturys-Utenos alus.

Tai gi, šitie mokslo metai yra, mano galva, paskutiniai, kuomet galiu apsispręsti, ko noriu iš gyvenimo. Kur link ir kaip eiti, ko išmokti, o ką išgyvendinti iš savo tamsių minties kolidorių. Stebina tai, kad mintys krypsta naujomis kryptimis, senos svajonės įgauna naujas, realesnes gyvenimui formas. Juokingai ir tikrai geek'iškai galiu teigti, kad kelyje sutinkami žmonės, jų mintys ir asmenybės veikia kaip Brauno judėjimas (pokalbio metu iš šios išvados juokėmės keletą minučių). Vieni veikia daugiau, kiti mažiau, o galų gale tampam tuo, kas esam šiandien. Todėl smagu sutikti žmones su galva ant pečių, su kuriais galima kažką kurti, nesvarbu ar tai mokslo naujovė ar verslas. Jei tokių daugiau mūsų suluošintoj sovietmečio žemelėj, bus įmanoma išauginti kažką naujo ir reikalingo ne vien mano kiemui.

Just can't take it out of my mind

Įsivaizduoju tamsų rudens vakarą. Lietus už lango, geltoni lapai parkuose.. O šitas šmotas skamba šiltuose namuose, kur mes geriam čiobrelių arbatą su medumi.

Mmmm... Nuostabus šiltas vasaros vakaras, kava su viskiu (ar viskis su kava) ir ilgi pokalbiai apie viską : nuo batų iki pasaulinio ginklavimosi ar fantastinių knygų tapsmo realybe. Pasiilgstu tokių vakarų, tokių žmonių ir to sielų bendravimo. Ir nesvarbu, kad nematai žmonių po pusmetį ar net metus, bet atrandi temų be sienų. Žmonės su ryškia proto linija delne.
Tik gaila, kad tokie veidai dar neatsiskleidė, palyginti, naujoje gyvenimo vietoje. Ir to, deja, labai trūksta...
Mano mėgiamiausias gyvenimo dėsnis - sutikti Tuos žmones ir Tuo metu, kai to tikrai reikia. Kažkada jis įvyks ir Kaune. Tikiu.

Pasaulis tikriausiai kraustosi iš proto..!

Pasaulis tikriausiai kraustosi iš proto! Į kurią pusę pažvelgsi - kataklizmai ir nelaimės. Ir viskas per vieną savaitę, kuri, rodos, niekuo ne kitokia : nei penktadienis 13, nei 2013, nei 13 mėnuo ar dar kas panašaus, jei tikėsime skaičių magija.
Svaitės pražiai - Austriškas štrudelis. Skaudi Lietuvai tema - sausio 13-osios žudynės ir pirmuoju smuiku ten grojęs žimusis ponas G. Bet kuriam dar mąstančiam piliečiui, ypač daugiau gyvenimo mačiusiems žmonėms tai išdavystė. Lietuvos vardo sumenkinimas ir krauju sulaistytų švantų žemių išniekinimas. Iš kitos pusės - austrams juk reikia kažkuo šildytis žiemą. Vienas skambutis iš Kremliaus tiesiogine linija ir išvados nenuginčijamai tokios, kokias ir turime. Taip, ten, Rasijos sostinėj sėdi keletas vyrukų, vienu pirštu valdančių daugelio šalių likimus. Ir nebandyk jiems stoti skersai kelio.
Kitą rytą - Šiaulių mėsinė. Nesuprantama protu ir jokiais būdais nepateisinama egzekucija sujudino tuos, kam dar nepakako vakarykščių staigmenų. XXI - ojo amžiaus technologijų ir draugų kooperacijos dėka atkasėm vienos žudikės nuotraukų galeriją deviatART puslapyje. Įspūdžiai : negi jai jau 18? kur jos smegenys? Visos jos nuotraukos, įskaitant gyvūnų ir gamtos, pavadintos tokiais pavadinimais kaip : bloody day, got nowhere to run, murder and etc. Autoportretuose dažniau galima išvysi mergaitę Ievos kostiumu, nei realiais drabužiais. Sako, neteisk ir nebūsi teisiamas. Po to kyla mintys, jei kada sugalvosi turėti savo vaikų, kaip juos auklėti ir kaip su jais tinkamai bendrauti? Išvados : reikia patiems ir kartu su aplink esančiais keisti galvojimą apie psichologus, psichiatrus. Pamišėliško bėgimo ir protų, pagrobtų interneto, metu reiktų sustoti ne tik prisidegus cigaretę ar su puodeliu kavos.
Tokios pačios išvados peršasi pažvelgus į įvykius Norvegijoje. Nors Norvegija jau pagarsėus degančiom bažnyčiom, vaikais su kalašnikovais mokyklose, tačiau toks scenarijus 500 metrų ilgio saloje prilygsta geriausiam siaubo filmui. Norvegai susitelkę ne tik šalies masto nelaimių metu, tačiau ir kasdienybėje. Žmonių sielos žaizdų išgydyti nepavyks dar ilgus dešimtmečius, o galbūt jos neužgis kol bus gyvų liudininkų ir jų artimųjų. Tačiau Osle sugadinti pastatai, tikiu, bus atstatyti ne ką lėčiau, nei Japonijoj po cunamio nutiesti keliai.
Nesinori būti blogio pranaše, tačiau tai toli gražu nekvepia šviesiu rytojumi. Jei nesusirūpinsim patys savimi, savo artimaisiais, jei toliau nebemokėsime bendrauti akis į akį, o vaikai nežinos, kad juoda višta kaime yra višta, o ne varna, galbūt iš tikrųjų ateis ilgai laukta ir daug kartų atidėliota pasaulio pabaiga. Tik šįkart ,,pasibaigs'' ne fizinis, o dvasinis mūsų pasaulis, kurį šiuo metu puoselėja vienas kitas entuziastas.

 O per televiziją toliau rodo nuogas moterų krūtis ir žurnalai rašo, kaip tapti liūtu lovoje...