Nesigailiu niekuo, kokius kelius ir klystkelius ikišiol esu pasirinkusi. Nesigailiu, išskyrus vieną vienintėlį. Užspaudusi širdies balsą, kuris man rėkte rėkė sustoti ir eiti kaip ėjus, apsinuodijau tavimi. Nuodais, kurie veikė lėtai, graužė vidurius ir vis ūmiau sukeldavo konvulsijas. Paminos svajonės, amžini svaigimai ir su draugėm plepalai apie fiziką, fizikus ir tas vienas jų, dėl kurio verta buvo stengtis. Vienintėlis, įskaudintas ne širdimi priimtu sprendimu. Kuriam neturiu nė menkiausios moralinės teisės palinkėti sveikatos esant ligoninėje, kurio paskutinis prašymas buvo nerašyti ir nesveikinti net su gimtadieniu - nepriminti apie save. Dabar nedrįsčiau į jį pakelti akių. Kas kartą prisiminus visus nuo mokyklos baigimo mėginimų grįžti kartus, nebesitikiu nieko. Nė nedrįstu. Tik visa širdimi linkiu būti laimungu.
Vis labiau tolstant istorijai su tavimi į praeitį, detoksikuojuosi vis greičiau. Užsidaręs dar vienas užburtas ratas verčia permąstyti vėl viską iš naujo. Viskas keičiasi, tik lieka fizika - mokslas, sužavėjęs nuo pirmų pamokų - ir nuostabūs fizikų protai, kuriais negaliu sustoti žavėjusis.
Žinau (jaučiu tai), kad viskas bus tik geriau.
Klausyk širdies, klausyk širdies balso - kartoju sau.
Tereikia tik poros sakinių ir jėga, prilygstanti atominės bombos sprogimui, sulygina viską su žeme. Vieną tokį dar atlaikai, apsitvarkai, tačiau antras nuneša į koordinačių sistemos nulinį tašką. Tada guli veidu į žemę ir meldiesi jai, kad augintų ir vešėtų. Bent po truputį.
-----------------------------------------------
Pradėjau tikėti sapnais. (Niekad to nedariau) Į sąmonės žodynėlį dabar rašausi simbolių žodyną, vaizdus, iškylančius iš pasąmonės gelmių. Sunkiausia atrasti užkoduotą reikšmę, nes sapnuose mažai būna logikos, susijusios su sąmonės veikloje įrašytomis žodžių reikšmėmis. Žinau, jei sapne upeliais lieju ašaras, greitu metu bus labai džiugių ir linksmų dalykų. Patikimiausi tie pasikartojančio scenarijaus sapnai. Jau patvirtintas vienas scenarijus.
Patys sapnai dviejų krypčių - iki ir po įvykių sąmonės būdravimo rėžime. Pirmuose daugiau misticizmo, galvosūkis atrasti sąsajas. Anrieji - ganėtinai froidiški ir infantiliški. Tik pats infantilumas pasireiškia kartais nelabai vaikiškai.
----------------------------------------------
„If it does not go simply, then it's wrong." L.V. - Enstain
„O gale bus kaip būt privalo - kažkam žirgas, o kažkam tik kamanos." M. Martinaitis
,,Everything happens for a reason. The difficult part is to find that reason." Šventųjų Internetų Platybė
Top 3 citatų, kurias tenka prisiminti esamoj situacijoj.
Šitokiais žodžiais prasideda daina, kuri neišeina iš galvos jau visą savaitę. Kartu ir pati rusų kalba - grįžimas prie savęs, savo šaknų pažinimo. Nors gimiau jau laisvoje Lietuvoje, tačiau vis dėl to postsovietinio palikimo mano kartos (pa)sąmonėje apstu.
Parduota vasara tarp darbų, su nerimu ir baimėm dėl ateities. Su rugsėju prasideda jau penktas iš penkių etapų. O tada kas ir kur į visas puses... Prieš tokią finišo tiesiąją grįžinėju savęs link ir mėginu geriau suprasti, kurias kertes ir kokiom priemonėm valyti nuo bereikalingų demonų, kurie vis kiša pagalius einant tolyn. Kaip niekad daug klausimų sau ir besitęsiantis užsikonservavimas 9 kvadratinių metrų konservų dėžutėj su prasta ventiliacija..
...O dangų be perstojo aižo žaibai, tikras šviesų ir garso šou. Tik oras vis dar neatvėsęs. Nors ištroškęs lauki gaivos.
Taip noris išsikuopt persona nongrata priterštą dūšią ir gyvent toliau šia diena. O ne kaip miško gyviui, bijančiam prieit prie ėdžių užpustytoj miško aikštelėj.
Egzorcizmo seansai kiekvieną ketvirtadienį ir penktadienį vakare. Norintys gali prisijungti.
Bobulytės ekspedicijoj pasakojo apie būrimą iš paukščio skrydžio. Kaip reikdavo atsistoti, pasisukti, pajausti, koks vėjas pučia. įsiklausyti ką ir kokie paukščiai čiulba, pamatyti kaip jie skrenda.
Mieste visi pajautimai užgožti mašinų kadrilio ir išmetamųjų durų tvaiko. Tačiau vienu labai reikšmingu metu kažkas nukreipia žvilgsnį į dangų....
Metai nuo paukščių parskridimo iki parskridimo. Ir viskas kitaip.
Pas kambariokę dažnai užsukanti viešnia jau pirmo vizito metu manęs paklausė, ar man negera, kad lentynose turiu tiek daug knygų. Ir dar net ne mano studijom skirtų.
Tuokart tik nusišypsojau ir tiesiog nieko nesakiau. Sunku būtų išaiškinti knygų neskaitančiai kiauragalvei, kodėl knyga yra daug geriau negu filmas - ,,Juk tik pora valandų ir knyga jau pamatyta.'' O ir, priešingai nei pašnekovė, pinigus naujam iPhone skirčiau keliom naujom ar devėtom knygom.
Knygos vaizduotei, knygos mąstymo lavinimui, loginių sąsajų sudarymui, knygos pažinimui ir supratimui..
Ir gaila, kad tiek daug tų norimų perskaityti, o tiek mažai laiko sau..
P.S. Džiagsmingai atrėja knygų mugė, į kurią turiuosi nuvažiuoti ir šįmet.
Tikriausiai pats metas sudėlioti taškus ant i ir prisiminti (bent jau pačiai sau), ką atnešė ir ko ne šitie metai.
Įvykiai (chronologine tvarka):
1. Rammstein koncertas. Vienareikšmiškai.
2. Vis gi išpildžiau ankstyvos paauglystės svajonę ir grojau Orkestrų čempionate. Faktas džiugus, aplinkybės sudėtingos.
3. JMTK konferencija. Iš kur tokia sėkmė?.. Pradedu tikėti, kad galiu daugiau.
4. Visiškai nurauta ir epinė vasara, kuri galvoj įsisiautėjo nuo gegužės vidurio. Keli žmoneliai labai prisidėjo prie to, už ką esu labai dėkinga.
5. Vasaros mokslinė praktika su LMT, padėjusi atrasti, suprasti, pamatyti ir pajausti daugiau.
Avantiūra:
Viena didžiausia ir rimčiausia - kariuomenė.
Kelionė:
Buvo keletas, bet viena kelionė į Baltarusiją..., nulėmusi didžiulį sprogimą galvoje...
Muzikiniai atradimai:
1. Kolegos parodytos dubstep ir jungle platybės;
2.
3.
4. 5'nizza
5. Garbanotas Bosistas
Neįgyvendintas planas:
Tatuiruotė. Tai sprendimas ką, tai sprendimas kiek, tai sprendimas pas kokį meistrą..
Sunku tik pamatuoti, ar kartais nebuvo daugiau lėtinių liūdnesnių dalykų, kuriuos teko išbristi..
All in all pradedant tryliktuosius - I have a dream. Big, epic dream for this summer... Man prireiks didelio pasisekimo.. Galbūt reiktų paaukoti kokį jautį, kad pasisektų...
Patys drąsiausi žmonės, kuriuos pažįstu nešokinėja parašiutais, nevaikšto kalnų tarpekliais ir neapsidėlioja keliais šimtais nuodingų roplių ir voragyvių.
Patys drąsiausi žmonės tie, kurie išdrįsta stoti į akistatą patys su savimi, su savo baimėm, savo problemom, tamsiausiais savo sąmonės kampeliais.
Naktinėjimai iki paryčių su nebaigtais ir naujais pradedamais darbais. Bandymas pavyti laiką ir perlipti save, per savo tingėjimą per bet kokį mėginimą darbus atidėti, kad tik nereiktų smegenų apkrauti sudėtingais algoritmais ir piešiniais. Nuolatinis savęs apgaudinėjimas, kad dar yra kažkoks internetinis puslapis, kurį būtinai reikia perskaityti, kad yra kažkokia daina, kurią būtinai turiu išgirsti jau šią minutę. O tada likus paskutinėms dviems naktims, kurios būna ilgiausios, prasideda savęs graužimas ir sprinto bėgimas. Kavą keičia itin stipri arbata be jokio cukraus.
Viskas būtų gerai, nes aš naktinis paukštis ir man pats tas linksmumas dirbti naktį. Viskas būtų gerai, jeigu ne rytiniai laboratoriniai darbai ir seminarai... Nebegirdžiu žadintuvo (dabar jų nusistatau net porą), jau kelis kartus pakeičiau skambėjimo toną, bet vis taip pat. O kai jau išgirstu, kad laikas keltis, toks jausmas, kad kūnas jau žino, kad reikia eiti, tačiau siela dar kažkur anapus ir kol ji grįžta į kūną būna taip keista... Šįryt mačiau Viktor Tsoi. Jis šypsojosi ir laikydamas tarp pirštų smilkstančią cigaretę pamojavo ir liepė eiti.
Gal iš tikrųjų tai tiesa? Tiesa, kad per sapnus nukeliaujam į kitas erdves ir kitus pasaulius, kur šiapusinės fizikos ir logikos taisyklės nebegalioja?.. O gal man tiesiog čiuožia jau vien dėl tokių minčių?..
Anyway, po tokių būsenų būna labai linksma ir juokinga iš daugelio dalykų. Net mintis apie iš lėktuvų mėtomas sėklas, iš kurių išauga dilgėles mutantes atrodo tokia nuostabi ir juokinga.
Šiandien teko dėl didelių svajonių ir siekių atsisakyti vienos tokios pat didelės kaip ir kitos. Nuo pat ankstaus ryto su vienu popieriaus lapu rankose skubėjau kelti baltos vėliavos. Kad ir kaip būtų gaila.. Sprendimo priėmimas truko tik kiek trumpiau nei ilgiausiai trukęs. Su vyr. štabo seržantu surinkom mano uniformą, ekipuotę ir viską viską, ką buvau gavusi. Nors mano tarnyba truko kiek ilgiau nei porą mėnesių, kiekvieną šeštadienį šąlant rikiuotėj, spėjau dar labiau susižavėti visa sistema ir kaip ji veikia. Nors ji protingų žmonių sukurta tokia, kad galvoti reiktų nedaug.
Kiekvienas gramas tavo 30 kg kuprinėj turi būti apgalvotas, kiekviena kišenėlė su savo paskirtimi, žinodamas žingsnį A, iškart žinai, koks bus B ir C.
Niekuomet negalėjau pagalvoti, kad sugebėsiu išlaikyti karinius fizinio pasirengimo testus. Aš, niekad nemėgus kūno kultūros pamokų, niekad normaliai nesportavus, net be didesnio išankstinio rengimosi išlaikiau 2 testus iš 3 ir net geresniais rezultatais, nei minimalūs.
Įdomiausia - balistika ir ginklai, veiksmai su ginklu. Išmokau išrinkti ir sudėti automatą AK-4. Senukai ginklai dėl valstybės ,,biednumo'' tarnauja dvigubai daugiau metų negu aš turiu. Pagaudavau save besidžiaugiančią parako kvapu ir tepaluotom nuo sutepto ginklo rankom. Čia dar vienas keistas kvapas, kuris man patinka. Pirmasis - geležinkelių kvapas. Pasivaikščiojus bėgiais galima tokį užuosti.
Keistai pasirodys, bet dar į tarnybą noriu grįžti kokiu nors būdu. Anksčiau ar vėliau. Nes tai be proto geras jausmas suprasti, kad tai - atliekama pareiga savo gimtai žemei. Be proto geras jausmas savo gyslomis jausti tekantį senelių ir prosenelių partizanų kraują, kuris vėl gyvas. Tada sapne juos sutinki. Jie šypsosi, atiduoda pagarbą ir spaudžia tau ranką.
Dabar prasideda senų-naujų svajonių siekimas. Svarbiausia vis paspardyti savo tingią sėdynę ir judėti į priekį. Kaip sako mano vienas draugas, norint judėti į priekį, reikia vieną koją iškelti iš savi komforto zonos.
Žmonių draugystė - visą gyvenimą trunkanti kelionė traukiniu. Visi, ką sutinki, - pakeleiviai.
Svarbiausia ir rečiausia kelionių draugų klasė - ištikimieji. Tie, kurie kaip ir tu turi geležinkelių lojalumo kortelę, nepatingi nueiti į vidurinio vagono bufetėlį ir atneša tau kavos, pasidalina savo paskutiniu sausainiu ar šokolado trupiniu. Kurie, kitąkart supyks, bus netaktiški ar užsiėmę tik savo kelionės reikalais. Tačiau kad ir kas nutiktų kelionės metu, atlėks kad ir iš kito traukinio galo. Labai sunku sutikti kelionių metu tokių pakeleivių. Juos reikia patikrinti laiku, ugnimi, vandeniu, meile, neapykanta ir kitom stichijom. Ir išlieka čia tik patys atspariausi.
Dar viena, ne ką svarbesnė klasė - fizikai (pavadinkim juos taip). Tai labai panaši klasė į pirmuosius. Su šiais kurį laiką važiuoji vienu traukiniu kartu ir kelionė vienaip ar kitaip būna galų gale puiki. Tačiau, atvažiavus į tam tikrą stotelę, tau tenka išlipti su savo ištikimuoju pakeleiviu (nes jis visada būna vienam traukiny) ir perlipti į kitą. Čia paaiškėja, kodėl šitą pakeleivių klasę pavadinau fizikais.
,,Jei stebėtojo „laiko etalonas“ yra trukmė, per kurią jo požiūriu šviesa įveikia žinomą atstumą, iš šios teorijos išplaukia jog laikas nėra vienas ir tas pats visiems stebėtojams. Nejudančiam stebėtojui atrodo, kad judančio stebėtojo laikas eina lėčiau.''
Kad tai suprastum, turi turėti Specialiosios Reliatyvumo teorijos pagrindus. Viena šios teorijos įliustracijų yra su dviem broliais dvyniais, kurių vienas iškeliavo į kosminę kelionę ir grįžta po tam tikro laiko tarpo Δt. Po šio laiko tarpo, brolis likęs žemėje būna daug senesnis nei antrasis, keliavęs orbita, tačiau jie abu tie patys broliai ir žemėje laikas tekėjo vienodai. Pakeleivius fizikus sutinki kas tam tikrą laiko tarpą. Kol jų nematai, atmintyje yra išlikęs jų vaizdas iš kelionių kartu meto, tačiau juos sutikus jie jau būna kitokie. Tačiau tai retai sukelia problemas toliau tęsti kelionę traukiniu.
Dar viena klasė pakeleivių - tie, kurie važiuoja kartu tik tam tikromis atkarpomis. Nuo vienos stotelės, iki kitos. Su jais galima puikiai palaikyti pokalbį, su jais net galima išspręsti ir kelionės metu kylančias problemas. Dažniausiai su šitais pakeleiviais susitinki būtent dėl vienokių ar kitokių klausimų išsprendimo.
Dar viena klasė - Pakeleivis simplicis. Su jais važiuoji tais pačiais traukiniais, panašiom stotelėm, esi bent iš matymo pažįstamas, kartais pasisveikini linktelėdamas galvą, tačiau su jais didesnių socialinių sąveikų nebūna.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------
Gražus, apvalus įrašų skaičius. Mintys susidėliojo į žodžius, kitos taip ir liko kažkur smegenų užkampiuose.
Nuraučiausia vasara ever. Ir jei sulauksim tos pasaulio pabaigos, nei kiek nebus gaila, kad ji buvo būtent tokia.
Po visos tokios įvykių virtinės artėjantis štilis, grįžimas į rimtas studijas su konkrečiu tvarkaraščiu ir planu bent savaitei į priekį atrodo baugiai. Baugina ir sau išsikeltas karinis iššūkis, kuris vis dar aptrauktas miglomis.
Jau dabar trūksta visų sutiktų žmonių, su kuriais teko dirbti, dalintis patirtimis ir žiniomis.
Magiškų, mistiškų ir neįtikinamiausių atradimų dieną ir nepakartojamų ilgų vakarų su liaudies dainomis, pasakomis bei kanklių muzika.
Kažkas persimainė galvoje. Sunku pačiai suprasti. Tik norisi gražiau visa tai susitvarkyti, kad būtų galima grįžti į ritmą.
Kaip sunku grįžti į realybę, vėl susilieti su ypatingai ir tuo pačiu pseudo europietišku Lietuvos ritmu.
Atrodo, kad buvau vietoj, kur daugiau nei ten esančio nuoširdumo žmonių veiduose, kitur sunku atrasti. Ypač kai grįžus galiu, noriu ir turiu daug ką pasakyti, tačiau tai taip ir lieka su manimi.
Kai visi antri šansai išnaudoti, kai žiūrėdama į/pro Kamčiatkos langus negali skambinti ir pasiviesti alaus, nes pašnekovui tai būtų tik blogiau...
Telieka tik laukti, prie ko tai prives(?)..
